Išsiskyrimas
(Jodaeiye Nader az Simin)

Kai kažkas (matyt, žurnalistas) amerikiečių poeto Thomaso Stearnso Elioto paklausė: „Ką jūs norėjote pasakyti ta poema?“, jis atsakė: „Tą ir norėjau pasakyti, ką pasakiau. Jei būčiau galėjęs tai pasakyti kitaip, būčiau ir pasakęs.“

Taip pat į šį visiškai suprantamą klausimą galėtų atsakyti ir pernykštės Berlinalės bei šių metų „Oscaro“ geriausiam užsienio filmui laureatas, „Išsiskyrimo“ režisierius Asgharas Farhadi. Tai, ką jis „pasakė“, galėjo būti „pasakyta“ tik taip. Ne tekstu, ne žodžiais, o situacijomis, kurios nuosekliai ir virtuoziškai išdėliotos 123 minučių intervale. Žiūrovas taip pat vargu ar gali išversti filmo „tekstą“ į pilnaverčius sakinius, kurie paklustų leksikos ir sintaksės dėsniams. Adekvačiau būtų mosuoti rankomis, kažką neaiškaus burbėti, baksnoti į stalą pirštu ar netgi visu delnu.

Po peržiūros mintys primena gyvsidabrio rutuliukus, kurie laksto neturėdami jokios krypties, ir neaišku, kada ir ar išvis susilies į vieną bendrą lydinį. Įžvalgų ir impulsų apmąstymams lavina per daug galinga, kad joje atsilaikytų pastebėjimas, iš kurio galų gale kiltų asmeninė išvada.

Regis, tokia būsena kyla ne iš dvasinių žmogaus išteklių, bet yra sąmoningas ir apgalvotas režisieriaus konstruktas iš esmės nuspėjamoje mūsų įprastinio mąstymo sekoje. Rutininiu tapusiame minties vingyje Asgharas Farhadi nutiesia kryžkelę, kurią įveikti prireiktų daugiau pastangų nei paprastai. Kyla natūralus noras šiame kelių išsišakojime stabtelti ir neapsispręsti. Nepasakyti nieko.

Metodas, kodėl režisieriui pavyksta ši operacija, nėra 25-as kadras ar paprasčiausia magija. Tai pats filmas.

Stebime vidutinio amžiaus iraniečių porą. Jie garsiai vienas per kitą kalba į kamerą, už kurios, – nematomas teisėjas. Moteris dėsto norinti skirtis, nes vyras nesutinka emigruoti į kitą šalį, o dabartinės „aplinkybės“ netinkamos dukteriai augti Irane. Vyras aiškina negalįs keliauti į kitą šalį, nes namuose – Alzheimerio liga sergantis tėvas, kurį reikia prižiūrėti. Teisėjas galų gale nusprendžia, kad nėra priežasčių šeimos skyryboms. Į moters klausimą: „Ką man daryti“, teisėjas turi aiškų atsakymą: gyventi savo gyvenimą.

Pirmąją filmo sceną žiūrovas įsitaiso ten, kur visuomet pratęs sėdėti žiūrėdamas filmą, – teisėjo kėdėje. Užėmę šią poziciją, beveik be pastangų ir akimirksniu leidžiame sau spręsti apie susidariusią situaciją. Netrukus išsirenkame savo favoritus, nejučia juos palaikome, apsimetinėdami, kad bandome suprasti visumą, įsitikinę, kad mes apie tuos žmones galime ką nors pasakyti.

Tik vėliau paaiškėja, kad ši kėdė – būtent ta vieta, kurioje mūsų ir laukė režisierius. Iš lėto, kruopščiai ir beveik metodiškai jis ima pulti patogią mūsų poziciją. Į ją nori atsisėsti tai vienas, tai kitas personažas. Rodos, visi jie isteriškai tampo mus už skverno, prašydami priimti ant kelių. Vieną akimirką norisi apkabinti vieną, bet per petį jau žiūri į kitą ir supranti, kad tas, kurį apkabinai, nevertas tavo dėmesio.

Gali pasirodyti, kad režisierius mus veda į nelogišką, siurrealistinį pasaulį. Tačiau kiekvienas kadras, kiekviena scena tiesiog persunkta painaus realizmo. Vis dėlto juodos raidės nepajėgia ant balto popieriaus atpasakoti tų įvykių sekos. Ne todėl, kad siužeto naratyvas būtų sudėtingas, o todėl, kad užrašius jį popieriuje išnyktų visa filmo esmė. Tai būtų tas pats, kas išalkusiam rodyti įvairių patiekalų nuotraukas tikintis, kad jis pasijaus sotus. Tai būtų tik siužeto iliuzija.

Juo labiau kad „Išsiskyrime“ gausu įvykių, kurių žiūrovas nemato. Už pasakojimo pasislėpę istorijos posūkiai, veiksmui einant tarsi iš naujo išplukdomi ir iš naujo priverčia abejoti mūsų visažinyste. Įvykius, kurių nematome, protas akimirksniu užpildo prielaidomis, kurias diktuoja įprasta minčių vaga. Tačiau kaskart vis nustembi, kaip žmogus, kuris, įprastoje vietoje neradęs šviesos jungiklio, akimirką sunerimsta ir šviesos greičiu permąsto viso savo pasaulio sandarą, kad prisimintų naująją jungiklio vietą.

Po operacijos režisierius užsiuva visus savo intervencijos pėdsakus ir grąžina mus į pradinį tašką. Filmo pabaigoje grįžtame į tą pačią teismo salę. Tą pačią teisėjo kėdę. Prieš mus – besiskiriančių tėvų dukra. Laukiame iš jos tik vieno žodžio. Bet ji nieko nesako. Nes yra tik vienas iš dviejų žodžių, kurį ji gali ištarti. Ji nenori ištarti nė vieno. Gal tuomet geriau nesakyti nieko. Gal jos tyla ir yra tai, ką ji norėjo pasakyti. Jei būtų galėjusi tai pasakyti kitaip, būtų ir pasakiusi.