Nakties šešėliai
(Dark shadows)

Žiūrėti daugelį Timo Burtono filmų visada įdomu dėl garantuotos pramogos, kuri bent jau man atsiranda ne siužeto lygmenyje, bet iš režisieriaus santykio su kino (ir literatūros) istorija, žanrais ir stiliais. Šį santykį galima apibrėžti kaip stilizavimą bei lengvą parodiją. Tačiau pastaroji neturi nieko neigiama - ji atsiranda iš pagarbos parodijuojamam ar stilizuojamam dalykui. Puikiai išmanydamas kino istoriją, žavėdamasis literatūros ir kino siaubo klasika, Burtonas filmuose kuria postmodernistinį aliuzijų, citatų ir nuorodų tinklą, išmaniam žiūrovui dovanojantį atpažinimo džiaugsmą. Vis dėlto paskutiniuosiuose režisieriaus darbuose viršų ima pramoga, redukuota į paprasčiausią reginį. Taip nutiko ir „Nakties šešėliuose".

Filmas sukurtas remiantis garsiu JAV televizijos serialu, kurio žanras - „gotikinė muilo opera". Iš muilo operos Burtonas „skolinasi" meilę, aistrą, išdavystę, kerštą, šeimos praeities paslaptis ir melą, iš gotikinio romano - vampyrus, raganas, vaiduoklius, vilkolakius, atokią pilį ant kalno ir aukštą pajūrio skardį su romantišku medeliu ant krašto.

...Pikta ir kerštinga ragana Anželika paverčia vampyru ir įkalina karste Barnabą Kolinsą (nuolatinį Burtono aktorių Johnny Deppą), nes šis pamilsta ne ją. Išsilaisvina Barnabas tik po dviejų šimtų metų ir patenka į neatpažįstamą - XX a. 8-ojo dešimtmečio pasaulį. Gimtojoje pilyje karaliauja niekam tikę jo palikuonys - Elizabeta ir keista jos šeimynėlė, miestelyje šlaistosi pacifistai hipiai, postringaujantys apie karo blogybes ir rūkantys žolę kaimyniniame miške, o kažkada klestėjęs giminės žvejybos verslas kenčia bendrovės, kuriai vadovauja nemirtingoji Anželika, konkurenciją. Sugrįžęs į gimtuosius namus, giminaitis iš praeities Barnabas pradeda Kolinsų garbės atkūrimo ir keršto planą. Tačiau praeities įvykiai turi savybę kartotis. Įsimylėjęs gražią ir kaip du vandens lašai į jo mylimąją panašią guvernantę Viktoriją, Barnabas dar kartą užsitraukia Anželikos nemalonę. Keršto scenarijus tęsiasi ir naujajame amžiuje. Kartu su kraujo ryšio svarba (šeima – pirmoje vietoje!) šis praeities kartotės ir istorijos be pabaigos (juk vampyrai nemirtingi!) motyvas ir yra bene vienintelė juostos ištarmė. Visa kita filme aukojama reginiui, per kurį (tiesą sakant, beveik ir visą filmą) aktoriams nėra daugiau ką veikti, tik šaukti, riaumoti, skraidyti, žudyti ir, kaip įstabioji Anželika finale, kartu su žvilgančiu sietynu sudužti į šipulius. Burtonas stebėtinai neišnaudoja jų galimybių, o personažų siužetines linijas užbaigia neargumentuotai ir skubotai.

Todėl trumpos atokvėpio minutės aplanko tuomet, kai režisierius daro tai, ką puikiausiai moka, - stilizuoja ir smaigsto į filmą kultūrinius ženklus. Filmo prologas, papasakojantis Barnabo šeimos priešistorę, sunarstytas iš siaubo ir gotikinių kūrinių detalių, kurių dauguma jau tapo klišėmis - audroje besiblaškantis burinis laivas, skardis su vienišu medžiu, Barnabo išvaizda, tarsi atklydusi iš prastų B klasės filmų apie vampyrus, o ilgapirštės jo rankos – linktelėjimas į F. W. Murnau „Nosferatu" pusę. Aštuntojo dešimtmečio JAV atmosfera atpažįstama iš spalvingų interjerų, automobilių ir, be abejo, muzikos bei literatūros. Maištingosios Elizabetos dukros Kerolain kambario sienos nukabinėtos roko legendų Iggy Popo ir „Black Sabbath" plakatais, filme pasirodo ir pats save vaidina tuo metu itin populiarus roko dainininkas Alice Cooperis, jaunimas iš rankų nepaleidžia to dešimtmečio kultinio Ericho Segalo bestselerio „Meilės istorija". Kartais šių skirtingų pasaulių susidūrimas atrodo tikrai juokingas ir taiklus. Kad ir scenoje, kai pakilęs iš kapo Barnabas išvysta didžiulę neoninę „M" raidę, reklamuojančią ne ką kitą, o „McDonald's" restoraną. Tačiau kraujo ištroškusiam dabitai vampyrui ji tereiškia viena - Mefistofelio ženklą...

Deja, stilistiniai niuansai ir trumpučiai komiški epizodai neatperka filmą lydinčio tuštumos jausmo. Ar tik ne metas Timui Burtonui keistis?