Į Romą su meile
(To Rome With Love)

Niekada nebuvau Niujorke, bet tą miestą myliu, juo žaviuosi ir beveik kasdien apie jį svajoju. Vienas iš to kaltininkų yra Woody Allenas – neurotiškasis šio miesto poetas, jau galintis vadintis vienu iš Didžiojo obuolio simbolių. Niujorko kasdienybę jo filmuose atskleidžia beveik nesikeičiantys personažai – tuoktis besiruošiančios porelės ir jų bėdos su tėvais, tokio pat neurotiško Alleno alter ego krizės ir dramos, pseudointelektualės nimfomanės ir visokio plauko menininkai puošia kiekvieną jo filmą.

Nenuilstantis Allenas paskutiniais metais vis dažniau užsuka į Europą. Jis kūrė filmus Londone, Barselonoje, Paryžiuje, o dabar ir amžinajame mieste Romoje. Naujausiame filme „Į Romą su meile“ Alleno suvaidinto Džerio žmona prilygina pensiją mirčiai, todėl, matyt, jis vis ieško, kaip iš to kankinančio poilsio grįžti prie veiklos.

Grįžta ir pats režisierius, nors pasakyti ką nors itin nauja net nebando. Ir kam, jei per šešis intensyvios kūrybos dešimtmečius, kasmet išleidžiant bent po vieną filmą, buvo pasakyta jau daug. Pasinaudojęs pasiūlymu sukurti turistinį filmą apie Romą, kaip ir Barselonos atveju, Allenas ima savo įprastus herojus, nusiunčia juos pasigrožėti miestu ir į visą tai įlieja ironijos, kad nebūtų nuobodu ir vienoda.

Filmas susideda iš keturių novelių, kurių herojai į Romą atvyksta kupini meilės arba ten ją suranda. Režisierius pripažįsta, jog niekas šio miesto taip nemylėjo, kaip Federico Fellini. Tad pasinaudojęs pirmojo Fellini filmo siužetu, Allenas atidavė pagarbą didžiajam kino meistrui.

Penelope Cruz papildo ir taip gausų vyresnių ir jaunesnių Holivudo ir Italijos žvaigždžių ir žvaigždučių pulką. Vienoje novelių sutinkame Alecą Baldwiną, Romos gatvelėse ieškantį savo jaunystės, ir Jesse Eisenber su Ellen Page, ją įkūnijančius. Kartkartėmis Allenas į savo filmus vis įmaišo magijos. Šįsyk Baldwino herojui Džonui suteikiama magiška galimybė iš šalies pamatyti savo jaunystės metus Italijoje ir pabandyti paprotinti save jauną, jau žinant, į kur atėjo.

Vienam garsiausių Italijos aktorių ir režisierių Roberto Benigni tenka bene ironiškiausia novelė apie niekuo nesidomintį ir tik kylančiomis kainomis besiskundžiantį vidutinioką Leopoldą, kuris tik kartais pasvajoja apie boso meilužę, bei staigų nepaaiškinamą jo tapimą visuomenės numylėtiniu. Ir nors iš pradžių erzina paparacų persekiojimas ir domėjimasis, ką jis valgė pusryčiams, prie malonumo būti garsenybe įprantama greit. Kaip Benigni herojui paaiškina jo vairuotojas: „Jūs esate garsus, nes esate garsus, nėra būtina padaryti ką nors ypatinga, o būti garsiam yra geriau nei nežinomam.“ Tad praėjus masinei psichozei ir sugrįžus ramybės džiaugsmui, Leopoldui lieka tik desperatiški ir net nejuokingi bandymai vėl būti atpažintam, viešai rodant apatinius. Įdomu, ką apie tai pasakytų dauguma šių dienų garsenybių.

Sau Allenas taip pat nepagaili ironijos. Jis vaidina netikėtai ir stereotipiškai romantiškai italą įsimylėjusios ir jau susižadėti spėjusios merginos tėvą, su žmona iš Niujorko vykstantį susipažinti su būsimais giminėmis. Kaip jau minėjau, Alleno Džeris pensiją prilygina mirčiai, o jo dukters išrinktojo tėvas kaip tik yra laidojimo namų savininkas. Ilgokai į mirties baimę nesigilinęs Allenas pasijuokia pats iš savęs.

Tai tikrai ne prasčiausias Alleno filmas ir ne pats prasčiausias filmas apie lankytinas Romos vietas. Bet aš negaliu sulaukti, kol Woody grįš į Niujorką – miestą, kurį jis myli taip, kaip Fellini mylėjo Romą.