Kelyje
(On the Road)
Nereikšmingas kūnas
Režisierius Walter Salles | Scenarijaus autorius Jose Rivera (pagal Jacko Kerouaco romaną) | Operatorius Eric Gautier
Vaidina Kristen Stewart, Amy Adams, Kirsten Dunst, Viggo Mortensen, Steve Buscemi, Garret Hedlund, Elisabeth Moss, Tom Sturridge, Terrence Howard, Sam Riley, Sarah Allen, Alice Braga, Madison Wolfe, Kaniehjio Horn, Joe Chrest, Danny Morgan, Giovanna Zacarias, Kim Bubbs, Jake La Botz
2012, JAV, 137 min. Platintojas Lietuvoje Prioro įrašų grupė
Jacko Kerouaco romanas „Kelyje“ buvo 6-ojo dešimtmečio Amerikos literatūros avangardas ir to paties labiausiai troškau iš Walterio Salleso filmo – nuorodų į tuometį kino avangardą. Kerouaco knyga pasirodė 1957 m., labai įdomiu kinui laikotarpiu, kai, viena vertus, gimstančios amerikiečių kontrkultūros aktyvistus jau žavėjo Mayos Deren juostos ir brolių Mekų leidžiamas „Film Culture“, bet, antra vertus, dar nebuvo „Filmų kūrėjų kooperatyvo“ ir „Antologijos filmų archyvų“, pogrindinis kinas dar nebuvo tapęs galinga, centralizuota ir sykiu daugialype jėga, o Europos dar nebuvo parbloškusi prancūzų Naujoji banga. Šeštojo dešimtmečio pabaigoje eksperimentiniu kinu vis dar užsiėmė pavieniai kūrėjai, kuriems nekonvencinių, trumpametražių, itin mažo biudžeto juostų kūrimas, rodymas ir saugojimas kainavo daug pastangų ir asmeninių lėšų.
Taigi sprogimas, kuris minėto dešimtmečio pabaigoje jau buvo įvykęs literatūroje ir, tarkime, fotografijoje – svarbu paminėti 1959-aisiais JAV išėjusį įtakingąjį Roberto Franko nuotraukų albumą „Amerikiečiai“, kuriam įžangą parašė Kerouacas, kine kiek vėlavo. Gyvo, tarsi savaime besivystančio, beatodairiško dienoraščio forma čia atsirado tik apie 7-ojo dešimtmečio vidurį. Beje, bitnikų kartos rašytojai ir patys buvo susidomėję kinu – tais pačiais 1959-aisiais Frankas drauge su dailininku Alfredu Leslie’iu pagal Kerouaco scenarijų sukūrė trumpametražį filmą „Nuskink mano ramunę“ („Pull My Daisy“), kuriame vaidino Allenas Ginsbergas, Peteris Orlovsky, Gregory Corso, 1962 m. Ginsbergas paskolino savo balsą ankstyvajam Jono Meko filmui „Medžių ginklai“ („Guns of the Trees“) ir t. t. Bet kalbant apie literatūrinės „Kelyje“ formos atitikmenį kine į galvą pirmiausia šauna Stano Brakhage’o, Jacko Smitho, Kennetho Angerio juostos ir, žinoma, lietuvių kilmės kūrėjos Marie Menken vadinamoji „miesto simfonija“ „Pirmyn! Pirmyn! Pirmyn!“ („Go! Go! Go!“, 1964).
Taip, būtų naivu tikėtis, kad taisyklės, kurias savo laiku sulaužė romanas „Kelyje“, per penkiasdešimt penkerius metus būtų likusios nesulaužytos kine, tad autentiško kinematografinio „Kelyje“ iš Walterio Salleso dabar ir negalime tikėtis. Tačiau nepasakyčiau, kad būtų pasinaudota ir prabėgusio laiko suteiktu nuotoliu, t. y. kritinis požiūris į pasakojimą niekaip neakcentuojamas
Salleso filme yra vos keli bandymai laužyti holivudinius kanonus: pavyzdžiu galėtume laikyti įžanginę filmo sceną, kuria tarsi nukeliama skrybėlė prieš struktūrinį kiną, ar ugningų džiazo improvizacijų epizodus, kurių vėjavaikiškas kameros judėjimas ir montažas primena ankstyvuosius Naujosios bangos filmus. Vis dėlto režisierius nusprendė šios krypties neplėtoti ir iš esmės juosta remiasi tradicinio pasakojimo modeliu, vartojamos įprastos kinematografinės raiškos priemonės. Antra vertus, neįprastai daug padirbėta su scenarijumi, personažais, filmo atmosfera ir estetika: visai kūrybinei grupei buvo surengta dviejų savaičių stovykla, kurioje gilintasi į knygoje aprašytų asmenų (paties Kerouaco, Nealo Cassady ir kitų) dienoraščius ir laiškus, susitikta su jų giminaičiais, klausytasi bitnikų kultūros tyrinėtojų pranešimų ir pan. Matyt, šios dirbtuvės ir nulėmė, kad filme atsirado įdomių skirtumų nuo pirminio teksto: pavyzdžiui, gerokai padaugėjo epizodų, kuriuose vartojamas benzedrinas (knygoje šis narkotikas minimas tik porą sykių, veikėjams lankantis Senio Balo Li sodyboje), kamera vis žvilgteli į Marcelio Prousto „Svano pusėje“ – knyga voliojasi kur nors mašinoje ar guli motelio kambaryje ant stalo, bet Dinas niekaip jos neperskaito (romane apie Proustą užsimenama vos dviem sakiniais pačiame gale), ir pan. Tačiau neretai tokio pobūdžio detalės tampa reikšmingesnės už Dino, Selo ir Merilu personažus, kurie anaiptol nespinduliuoja tos energijos, kokia jų literatūrinius pirmtakus apdovanojo Kerouacas.
Įdomu ir tai, kad, pirma, filmo vyksmo pradžioje užkadrinis Selo Peredaiso balsas ištaria sakinį („Pirmąkart sutikau Diną netrukus po mano tėvo mirties“), kuris yra tarsi tarpinis variantas tarp pirmojo sakinio originaliajame Kerouaco ritinyje („Pirmąkart sutikau sutikau Nilą netrukus po mano tėvo mirties“) ir galutiniame romano variante („Pirmąkart sutikau Diną netrukus po savo skyrybų“). Antra, filmo finale (beje, aiškiai įkvėptame Prousto) Peredaisas sėda prie spausdinimo mašinėlės ir per kelias savaites, beveik neatsikeldamas nuo kėdės, parašo savo romaną (aliuzija į Kerouaco ritinio rašymo legendą), kurio pirmoji frazė atkartoja tą filmo pirmąją – be netyčinės klaidos, įsivėlusios Kerouacui tikrovėje sėdus rašyti „Kelyje“, kai jis pirmajame sakinyje dusyk pakartojo žodį „sutikau“. Taigi taktiškas klaidos, kuri Kerouaco legendai pridėjo dar daugiau gyvybės, ignoravimas ar atitaisymas visai užgesina filmo liepsną, kurią Sallesas finale dar galėjo įpūsti.
Bendras filmo įspūdis būtent toks: Sallesas tarytum pasiklydo tarp tų dviejų sakinių, tarp tikrovės ir fikcijos, tarp ištikimybės romanui ir autorinės vizijos. Greičiausiai taip nutiko todėl, kad nebuvo aiškiai suformuluoti kūrėjų ambicijos ir tikslai. Iš filmo nematyti, kad jo autoriams būtų buvę svarbu kuo tiksliau atspindėti to laiko kontekstą, kuo tiksliau sekti maištinga romano dvasia ar sukurti biografiškai tikslius veikėjų portretus, kartu atskleidžiant prieštaravimus, glūdinčius Kerouaco tekste. Tiesa, filmas turi kitų privalumų: iškart paperka jo estetika, aktoriniai, konceptualūs sprendimai. Neabejoju, kad dalį žiūrovų „Kelyje“ įkvėps keliauti, mylėti gyvenimą, siekti savo tikslų ir naujų įspūdžių, stengtis amžinai išlikti jauniems. Tačiau kitiems jis tiesiog taps vienu iš nereikšmingų kūnų, besisukančių gigantiškoje „Kelyje“ orbitoje drauge su galybe kitų filmų, knygų, paskaitų ciklų, parodų, nuotraukų albumų, įvairios atributikos ir dar velniažin ko.