Sudie, mano karaliene
(Les Adieux la reine)

Tarnauti nerūpestingam grožiui


Režisierius Benoît Jacquot | Scenarijaus autoriai Gilles Turand, Benoît Jacquot (pagal Chantal Thomas romaną) | Operatorius Romain Winding
Vaidina Diane Kruger, Léa Seydoux, Virginie Ledoyen, Xavier Beauvois, Noémie Lvovsky, Michel Robin, Julie-Marie Parmentier, Lolita Chammah, Marthe Caufman, Vladimir Consigny
2011, Prancūzija, Ispanija, 100 min. Platintojas Lietuvoje Top Film Baltic


Bet ką darant persekioja tas klausimas: „Ar šito reikia?“ „Ar tai būtina?“. Prieš savo valią stengiuosi jį ignoruoti, paskui vėl prisimenu. Kai žiūri filmą, yra kitaip. Stebi daugelio žmonių darbo vaisių ir į tą žvilgsnį visai nejučia įsismelkia pasitenkinimo savimi (stebėtoju) ir paniekos kitam nata, balsas įgauna jėgos, ir į klausimą: „Ar šitai buvo būtina?“ dažniausiai seka atsakymas „Ne“. Beje, nenoriu, kad susipainiotų žodžiai „nebūtinas“ ir „nenaudingas“, dažniausiai „būtinas“ būna visai nenaudingas.

Galima pasakyti, kad tai subjektyvūs dalykai, bet patikimi. Iš savo reakcijos žiūrėdama filmą spėju kūrėjų intencijas, klausdama apie filmo būtinumą, svarstau, ar režisierius jautė visa nustelbiantį vidinį poreikį kurti, ar kūrinys gimė iš rūpesčio. Tai, kas gimsta iš įdomumo, man visada kelia nepasitikėjimą ir įtarimus, o kai žiūriu kažką, pagimdyta siekiant finansinės ar dar kokios nors naudos, dažniausiai pasidaro nejauku. Man atrodo, kad kai susiduri su tuo, kas būtina, panašių klausimų nekyla.

Kai žiūrėjau naują prancūzų režisieriaus Benoît Jacquot filmą „Sudie, mano karaliene“, neapleido jausmas, kad jis buvo kuriamas atsidėjus ir kad kūrėjams buvo tikrai įdomu. Gal todėl atskiri filmo fragmentai priminė savarankiškus eilėraščius arba klausimus, prie kurių būtų galima pamedituoti, bet visuma paliko miglotą įspūdį. Nesupratau, kam to reikėjo, kodėl svarbus būtent šitas Marijos Antuanetės gyvenimo – ar veikiau pasvajojimo apie jos gyvenimą – epizodas. Gal todėl, kad anksčiau kino jis nepaliestas, kad pakeistas požiūrio kampas ir istoriją pasakoja įsimylėjusi karalienę tarnaitė, o jos centre – Marijos Antuanetės meilė hercogienei Gabrielei de Polinjak. Nežinau, ar to pakanka.

Filme rodomos trys 1789 metų liepos vidurio dienos Versalyje. Prasideda Didžioji Prancūzijos revoliucija, paimama Bastilija, atsiranda sąrašas galvų, kurias reikia nukirsti. Marijos Antuanetės galva sąraše pirmoji. Tačiau visa tai – fonas, kažkas tamsaus, primenančio baisias istorijas vaikams, revoliucijos vykdytojai taip ir neįgyja konkretaus pavidalo: jie tik tamsūs šešėliai, gaubiantys karaliaus rūmus lyg besitraukiančią nerealybės erdvę. Versalio netikroviškumą ir teatrališkumą labiausiai išryškina ceremonijų ir griežto etiketo besilaikantys tarnai bei rūmų gyventojai. Dažnai aristokratų minia arba prie vartų stovintys sargai, visi dailūs ir vienodi, primena žaislines figūrėles ar cukrines statulėles ant torto. Todėl pagrindinė filmo herojė, ar greičiau filtras, per kurį pamatome Mariją Antuanetę, – karalienės skaitovė, jauna mergina Sidoni – išsiskiria auksiniame Versalio narvelyje. Ji kino teatras nuolat bėga, porą kartų paslysta ir nukrenta, kasosi uodų sukandžiotas rankas ir turi kažkokio stačiokiškumo bei ryžto.

Sidoni tiesiog dievina savo karalienę. To priežastis geriausiai galima suprasti pirmosios dienos rytą, dar prieš griūtį, kai Sidoni tekina atbėga į miegamąjį skaityti karalienei. Marija Antuanetė yra bene laisviausias filmo personažas, jos mokėjimas džiaugtis gražiais niekučiais perversmo ir vargų fone iškyla kaip didingumo ženklas, nes karalienei susižavėjimas nenaudingu grožiu yra tyras. Filmo akcentus ir dėlioja šmėkštelėjantys tokio grožio blyksniai. Tai Sidoni paskubomis pasitepa kaklą žibuoklių aliejumi, tai lyg kokia epifanija pasirodo nefritinio žalumo šilkinę suknelę apsivilkusi hercogienė ir drauge su karaliene nerūpestingai juokauja apie tai, kokio ji žalumo – vilties ar pavydo. Tačiau aišku, kad ta pulsuojanti šviežiai žalia yra bereikšmė, ji keičia reikšmę pagal kito norą, panašiai kaip viskas šiame filme. Arba karalienės rankose atsiduria kruopščiai per porą naktų išsiuvinėtas rausvas jurgino žiedas. Jis sujaudina Mariją Antuanetę ligi ašarų. Tikriausiai graudumas kyla labiau iš nuojautos, kad jurginas taip ir nepavirs suknelės ar kokio kito drabužio dalimi, kad jis, sukurtas dėl tos vienos akimirkos, pasimes revoliucijos sūkuryje. Ir kad taip atsitiks viskam.

Filmo anotacijose akcentuojama homoseksuali meilės istorija gali klaidinti. Meilė filme – veikiau estetinis patyrimas. Mariją Antuanetę prie hercogienės traukia jos jaunystė, grožis ir tai, kad niekaip negali jo prisijaukinti – jis vis išslysta iš rankų. Šita obsesija turi pragaištingų pasekmių.

Šiuo atveju tragiška tai, kad įkalinta savo jausmuose karalienė nemato, jog jos mylimoji yra klastinga ir žiauri manipuliuotoja. Žemu, dusliu balsu ištarusi vos porą frazių, Virginie Ledoyen sukūrė įtaigų vaidmenį. Ji graži, bet viskam abejinga, taip pat ir jausmams. Šitai puikiai atspindi scena, kai Sidoni per jėgą įsiveržia į hercogienės kambarį, vildamasi pažadinti ją ir įkalbėti aplankyti besikankinančią karalienę. Ji pakelia antklodę ir žiūri į liauną kūną, panirusį į gilų opiumo miegą – nė ženklo revoliucijos, kančių ar meilės.

Diana Kruger sukūrė subtilų Marijos Antuanetės paveikslą. Vienas įspūdingiausių ir geriausiai pagrindinę filmo mintį atskleidžiančių kadrų – karalienė po priėmimo laikydama rankoje veidrodį žiūri į baltai lyg sustingusi kaukė nugrimuotą savo veidą, o jai nuo galvos nuimamas šviesių plaukų bokštas – perukas. Ši akimirka persmelkta kažkokio siaubo, gal supratimo, kad, be savo vaidmens, kostiumo, ji daugiau nieko neturi, nebent jausmą, kad viskas, kas liko, – įsikibus nagais į spalvas ir formas bandyti išlikti pasaulyje.

Tačiau nors filme sublyksi prasmingi momentai, jo visuma, atrodo, neiškyla iki tos didybės, kurios buvo siekta. Karalienės skaitovės Sidoni vaidmuo taip ir lieka neišspręstas, nepagrįstas: galų gale suformuluojama mintis, kad ten ir nebuvo ką spręsti, kad, be savo aistros, susižavėjimo objekto, karalienė daugiau nieko neturėjo, o tarnas be savo karaliaus yra niekas (kaip ir karalius be savo tarno). Bet, man regis, šito nepakanka, nes fragmentiškumą ir subjektyvumą (kurių poros puikiai pakanka) „Sudie, mano karaliene“ nustelbia visada pavojingas dramatiškumas, kai kiekvieną frazę, gestą siekiama labai sureikšminti. Bet pasibaigus filmui apima jausmas, kad už to neslypėjo jokia reali gelmė, kad kvapniųjų vandenų dvelksmas ar suknelės spalva buvo gilesnės už veikėjus, todėl įdomi pretenzija lieka įdomia pretenzija, todėl pradedi ieškoti eilėraščių, kurių galbūt ten ir nėra. Nors tai visai neprastas užsiėmimas.