Kai upė buvo žmogus
(Der Fluss war einst ein Mensch)

Kiekviename festivalyje pasitaiko filmų staigmenų, kurių iš anksto nesiruošei žiūrėti, apie kuriuos mažai ką girdėjai, kurie, manei, tik užpildys „langą“ tarp kitų seansų. Filmai, po kurių lieki maloniai nustebintas. Tokiu lapkritį pasibaigusioje „Scanoramoje“ man tapo vokiečių režisieriaus Jano Zabeilo debiutinis ilgametražis filmas „Kai upė buvo žmogus“. Juosta jau spėjo pakeliauti po tarptautinius kino festivalius, o San Sebastiane laimėjo „Naujojo režisieriaus“ apdovanojimą.

Filmo fabula remiasi minimaliais, nesunkiai nupasakojamais veiksmais. Keliaudamas džipu po Afriką, vokietis turistas – nesužinome jo vardo ir tai savaip prasminga – sutinka vietinį juodaodį žvejį. Šis pasiūlo pasiirstyti kanoja ir kartu patikrinti upėje užmestus tinklus. Vyrai išplaukia į vandens augalais užžėlusias platybes, vis toliau nuo kranto, gilyn į laukinę gamtą. Keliautojas akivaizdžiai mėgaujasi ramiu pasiirstymu, gaiviu vandeniu ir saulės voniomis, tačiau kai artėja vakaras, o senolis žvejys net nesirengia sukti kanojos atgal, kiek sunerimsta. Nutarę palaukti ryto, vyrai džiunglėse įsirengia stovyklavietę ir susėda prie laužo. Skurdžia anglų kalba, gestais ir garsais vokietis bando paaiškinti, jog jo profesija – aktorius (ir tai nuskamba paradokumentiškai), o žvejys mįslingai nutęsia – gamta aplinkui priklauso ne žmonėms, o gyvūnams, tai jų teritorija. Tave pastebėjęs dramblys būtinai ateis tavęs nužudyti, priduria pabrėždamas paskutinį žodį. Šios naktinės istorijos tampa realybe ryte, kai turistas randa senolį mirusį. Nuo šiol jis vienas nepažįstamame krašte, tarp brūzgynų, neaprėpiamų vandens plotų, meldų ir laukinių žvėrių.

Ir kai susitaikai su mintimi, jog matysi dar vieną robinzoniško likimo variaciją, po truputį supranti – režisierius nesiruošia pasakoti tradicinės išlikimo istorijos. Taip, vyras visomis išgalėmis bando rasti kelią į civilizaciją, senolio kūną susukęs į brezentą ir paguldęs kanojos dugne, sunkiai išlaikydamas pusiausvyrą iriasi upe, ieško žmogiškos gyvybės ženklų, tačiau jo pastangos bergždžios. Vilties išsigelbėti ne tiek daug. Pelkynai nesibaigia, o žvejo kūnas trukdo lengvai judėti. Nusprendęs palikti numirėlį vandenyje ir praradęs viltį, atsigula kanojoje ir leidžiasi plukdomas menkutės srovės. Per tankius meldynus ir vandens properšas. Nežinoma kryptimi. Šioje vietoje operatoriaus Jakubo Bejnarowicziaus kamera subtiliai pagauna šviesos ir tamsos kaitą: kanoja plaukia siauromis protakomis, per žoles, kol prieblanda po truputį apgaubia vyro veidą ir stoja visiška tamsa, girdėti tik tylus vandens pliuškenimas į kanojos šoną ir cikados.

Atrodytų, čia filmas galėtų baigtis, tačiau pasakojime įvyksta kiek netikėtas posūkis. Nustembi staiga pamatęs mažame afrikiečių kaimelyje klaidžiojantį ir ieškantį angliškai kalbančių žmonių pagrindinį herojų. Supranti, kad galiausiai srovė nuplukdė prie artimiausios gyvenvietės. Melsvus vyro marškinėlius keičia rausvi, nors logiško paaiškinimo tam nėra. Šį faktą priimi kaip paslapties ženklą, nes tolesni įvykiai vis labiau primena fantasmagoriją.

Vyras patenka į keistą, nepažįstamą erdvę, kur galioja visai kiti dėsniai. Norėdamas išsigelbėti, jis trumpam priima vietinių papročių ir tradicijų diktuojamas taisykles. Kaimelyje paklydėlis sutinka mirusio žvejo sūnų, leidžiasi kartu ieškoti jo tėvo. Vėliau, neradę jo kūno, jie traukia medžioti krokodilo, kuris, anot kaimelio šamano, prarijo žvejį. Tikima, kad numirėlį būtina deramai palaidoti, kitaip jis grįš nužudyti savo šeimos narių. Vokiečio turisto – taip pat. Jis ir senolio sūnus paauglys blaškosi pelkėje, stengiasi rasti ir nudobti krokodilą, bet veltui. Erdvė prisipildo nerimo, paslapties ir dvasių. Kadre trumpam šmėkšteli miręs žvejys kanojoje ir dingsta tarp meldų. Staiga dingsta ir jo sūnus. Vokietis vėl lieka vienas labirintiškame, sapniškame pasaulyje, iš kurio išsigelbėti, rodos, neliko jokių šansų. Jis dar kartą leidžiasi plukdomas upės. Šį kartą šniokščiančio krioklio, mirties link...

Taip detaliai perpasakoti siužetą, atrodytų, nėra reikalo. Tačiau nežinant šių minimalių veikėjų poelgių, būtų sunku suprasti, kokią atmosferą režisieriui pavyksta pasiekti ir kokias prasmes „Kai upė buvo žmogus“ atveria. Besiužetiškumas Zabeilo filme nevirsta neturėjimu ką pasakyti ar nevykusiu pseudofilosofavimu, kuriuos dažnai galima pastebėti šiandieniniame, vis labiau vaizdų kalba pagrįstame kine. Autorius meistriškai suvaldo filmo ritmą, sukuria interpretavimui ir klausimams palankią erdvę, leidžiančią prisiminti net antikinius mitus apie Charoną, Stikso upę ir mirusiųjų pasaulį

„Kai upė buvo žmogus“ galima žiūrėti kaip dviejų visiškai skirtingų pasaulių, „baltojo“ ir „juodojo“, susidūrimo istoriją (pagrindinis aktorius atrodo kaip tipiškas vokietis arijas – griežtų veido bruožų blondinas). Tačiau suskliausti filmo ištarmę į vakarietiškojo ir Trečiojo pasaulio ar dviejų kultūrų opoziciją būtų per paprasta. Empirikai ir antropologiniams potyriams čia nėra vietos. Režisierius kuria universalią parabolę apie žmogaus vienišumą, gyvenimo ir mirties dualumą bei nuolatinį jų egzistavimą šalia. Dviprasmiškas finalinis kadras – pagrindinis herojus pro iliuminatorių žvelgia iš aukštybių į deltos platybes – puikiai tai perteikia. Kokia išsigelbėjimo vertė, kai herojui jau išpranašauta bloga lemtis? O gal tai pomirtinis, dangiškas žvilgsnis?..