Tabu

Kartais taip nutinka, jog filmas, kaip ir gera knyga, ima šmėkščioti akiratyje. Šis šmėkščiojimas ilgainiui darosi vis atkaklesnis, kol galų gale neiškenti ir susitaikai su tuo, kad neišvengiamai – anksčiau ar vėliau – vis vien šį filmą pažiūrėsi. Kalbu, be abejo, ne apie reklaminį (filmų plakatai mieste, anonsiniai filmukai kino teatruose bei internete ir pan.) poveikį, kurį jau daug metų ignoruoji, o apie žmogišką santykį, dėl kurio sužinai, kad ši knyga ar šis filmas vertas tavo laiko. Tarkime, įšokęs į paskutinį troleibusą sutinki seniai matytą žmogų: „Ar matei Miguelio Gomeso „Tabu“?“ – „Ne.“ – „Verta. Tai kitoks filmas.“ Tačiau išlipi iš troleibuso ir imi galvoti apie visai kitus dalykus. Po kelių dienų gurkšnodamas vyną ar kavą netikėtai išgirsti: „O kaip tau Gomeso filmas?“ – „Kokio Gomeso?“ – „Portugalo.“ – „Nežinau, pirmą kartą apie jį girdžiu.“ Praeina dar savaitė, ir prie „Skalvijos“ pamatai krokodilo akis. Tos pačios dienos vakare be jokių išankstinių lūkesčių nueini į kino teatrą ir suvoki, kad apie šį filmą ne tik daug girdėjai, bet ir net kažkur matei jo ištraukas. Taip šmėkštelėjimas tampa kelias valandas trunkančiu šviesos blyksniu.

Jei tikrovė yra kiekvieno žmogaus individualiai, savitai suvokiamas pasaulis, o realybė – žmonių susitarimas, kaip priimti įvairius pasaulio reiškinius, kitaip tariant, konsensusas tarp skirtingų tikrovių, tada pasakojimas yra mediatorius, jungiantis tikrovę ir realybę. Gal todėl žmogus nesiliauja kūręs pasakojimų ir ieškojęs naujų formų perteikti kitiems tai, kas būdinga tik jo pasaulėžiūrai. Tik išgirsdamas kito tikrovę gali suvokti, kas vyksta tavyje ir aplink tave. Tad pasakojimas būtinas, jei žmogus nenori užsiverti solipsistiniame pasaulyje. Tabu – tai ne tik filmo pavadinimas, bet ir Mozambike stūksantis kalnas, dovanojantis ir arbatą, ir mitus – maistą kūnui bei dvasiai. Jūs, žinoma, supratote, tokio kalno nėra arba, tiksliau, jis yra tik Gomeso filme. Tabu yra vieta, kur gimsta Gomeso pasakojimas apie buvusius Mozambiko ir esamus Portugalijos gyventojus.

Filmo pavadinimą portugalas pasiskolino iš paskutinio F. W. Murnau filmo, kurį žiūrovai, bet ne pats autorius, išvydo 1931 metais. Filmo pavadinimu Gomesas neapsiribojo – abiejų filmo dalių (I dalis – „Prarastas rojus“ apie šių dienų Lisaboną, II dalis – „Rojus“ apie 7-ojo dešimtmečio Mozambiką) pavadinimai taip pat pasiskolinti iš pirmtako. Tiesa, Murnau filmo pirmoji dalis vadinasi „Rojus“. Kaip ir dera klasikiniam kūriniui, rojus čia prarandamas arba iš jo yra išvaroma. Pagrindinė Gomeso filmo veikėja pirmoje filmo dalyje yra sena, įnoringa moteriškė, vis užstatanti savo prabangius ir ekscentriškus Portugalijos žiemai kailinius, nes visus pinigus nuolatos pralošia kazino. Antrojoje – jauna moteris, gyvenanti Afrikoje, taikliai žudanti laukinius žvėris. Jos vardas Aurora. Taigi, Murnau tęsiasi: „Aurora“ arba „Saulėtekis: dviejų žmonių daina“ – kitas žymus vokiečių klasiko filmas. Viename interviu Gomesas prisipažino, kad mielai būtų pavadinęs savo filmą „Aurora“, jei jo prieš kelerius metus nebūtų aplenkęs gerai lietuviams pažįstamas rumunas Cristi Puiu (beje, naujasis Kristinos Buožytės filmas, nors angliškas pavadinimas ir kitoks, taip pat „Aurora“).

Larsas von Trieras nesislėpdamas skolinasi iš Andrejaus Tarkovskio, nes žino, kad tam tikri vaizdiniai negali neveikti net ir šiuolaikinių žiūrovų. Gomesas skolinasi iš Murnau tam, kad galėtų papasakoti tokią istoriją, kuri bus paprasta, paremta aiškia struktūra, o antra vertus, leis jam ir jo filmo žiūrovui pasivaikščioti ten, kur tik kinas gali įleisti: į šešėlių ir vaiduoklių karalystę – šiai atgyti, kad ir trumpam, reikalinga šviesa. Tačiau Gomeso kinematografiniai sprendimai nėra postmoderni nostalgija, paverčianti dabartinius kūrinius pastišais, veikiau atvirkščiai – susitaikymas su mintimi, kad rojus yra tai, ko ilgimės, ką galime įsivaizduoti, bet nebegalime prikelti. Taip Gomesas atsiskleidžia kaip tikras sinefilas.

Filmą formaliai galima suskirstyti į tris dalis: be jau minėtos pirmos ir antros dalies dar yra ir savotiškas prologas, kuris iškart, kaip gerai parašytas pirmas knygos sakinys, sukelia smalsumą ir prikausto dėmesį. Tai siurrealistinė afrikietiška meilės istorija apie vyrą, virtusį melancholišku krokodilu, ir jo pačios vėlę, atsekusią paskui jį į Afrikos gūdumas. Žinoma, tai ne Kongas, ne Josepho Conrado „Tamsos širdis“. Tai prijaukinta, o kartu amžiams prarasta Afrika, išlikusi paskirais vaizdiniais (žiūrėdamas į anachronistinę baltojo kolonizatoriaus figūrą tarp zujančių juodaodžių, supratau, kad po vaikystėje skaitytos knygos „Paryžiečio nuotykiai liūtų šalyje“ viršelio tik taip ir įsivaizdavau europietį Afrikoje), iš kurių pagaliau lieka tik tas vienas, tačiau turtingos simbolikos krokodilas, žvelgiantis į mus ir filmo heroję Pilar iš ekrano. Vienas filmas baigiasi, prasideda kitas. Pilar – geraširdė (ji patinka net ir piktiems dobermanams) vidutinio amžiaus, katalikiškų pažiūrų (tai net kelis kartus pabrėžiama) moteriškė, gyvenanti beveik viena savo namuose. Beveik, nes jos gyvenime visais įmanomas būdais pasirodo kaimynė Aurora su savo juodaode tarnaite Santa. Pastaroji, be to, kad rūpinasi silpstančio proto šeimininke, laisvalaikiu skaito „Robinzoną Kruzą“ – už tai yra pagiriama portugalų kalbos būrelyje. Tokių komiškų ir malonių epizodų filme apstu, tačiau nieko atsitiktinio ir neužbaigto jame nėra. Ir kai pirmos dalies pabaigoje atsiranda buvęs ir tam tikra prasme tebesantis Auroros mylimasis Džianas Luka Ventura, žinai, kad jis lengvai nepradings. Ventura sukrenkščia, Pilar pasako: „Atleiskite“, 35 mm kino juosta pasikeičia į 16 mm – prasideda antroji filmo dalis: Venturos ir Auroros meilės istorija.

Tikriausiai dideliam kritikų džiaugsmui šioje dalyje nėra dialogų. Nors girdime įvairius kasdienybės garsus (kartais jie itin išryškinami, pavyzdžiui, akmens kritimas į vandenį), dainas (tai vienas ryškesnių šio filmo akcentų), žiūrovas taip ir nesužino, apie ką tiksliai šneka filmo veikėjai. Bet to ir nereikia. Kodėl negirdime balsų? Viena vertus, tai aliuzija į nebylų kiną, kur žmogus – aktorius – rodė savo neverbalinius sugebėjimus. Kita vertus, o kodėl tai turėtų stebinti? Juk visi balsai, girdėti kadaise praeityje, kai bandome juos prisiminti, tarsi tampa vienu – mūsų pačių balsu. Todėl neatsitiktinai filmo prologe girdime paties režisieriaus balsą, o antroje dalyje – Venturos. Jo pasakojimas – tai ilgai atminties užkampyje gulėjęs, laiko nuzulintas bei aptrintas suvenyras iš praeities, dabar pasiekiantis tuos, kuriems iš tiesų ir buvo skirtas, – klausytojus (ar, mūsų atveju, žiūrovus). Pasakotojas prisimena Mozambiką portugalų valdymo metais. Režisierių domina ribos (Portugalijos ekonomikos krizė, kino juostos pakeitimas į skaitmeninį formatą), todėl ir šis Mozambikas stovi prie kardinalaus pasikeitimo slenksčio. Tačiau baltieji Mozambiko gyventojai, jausdami savo neliečiamumą, apsimeta, kad niekas nesikeičia. Jie gali dainuoti nerūpestingas dainas, įsimylėti vienas kitą, slapčia susitikinėti bei rašyti kupinus ilgesio meilės laiškus. Aurora Venturos paprašo sunaikinti jos rašytus laiškus ir niekam nepasakoti jų meilės istorijos. Ventura tesi pažadą, tačiau sunaikintas laiškas tampa filmo dalimi. Filmo, kurį jis pasakoja Pilar, Santai ir mums. Kasdienybė maloniai susijaukia, Pilar sulaukia savo melodramos, kurioje telpa ir karšta meilės istorija, ir netikėti šūviai, ir revoliucijos. Todėl kai žiūri antrąją „Tabu“ dalį, neapleidžia jausmas, kad be tavęs šį filmą žiūri dar kažkas.

Gomesas kuria savas kinematografinės tikrovės taisykles. Tačiau tai nėra savitikslis, formalus sprendimas. Gomesas žaidžia, bet daro tai su visa pagarba kino tradicijoms. Ir galbūt todėl šį filmą taip mėgsta kritikai ir tie, kuriems pabodo holivudiniai pasakojimai su nuspėjama pabaiga ir lėkštais veikėjais. Nors „Tabu“ neprivers jūsų kardinaliai pakeisti požiūrio į gyvenimą, jis pasiūlys į kai kuriuos savaime suprantamus dalykus pažvelgti kitaip. Ir to „kitaip“ norisi kaskart, kai eini į kino teatrą. Nes kinas, kaip ir gera šachmatų partija, gali nustebinti paprastais, bet netikėtais ėjimais.