Už kalvų
(Dupa dealuri)

Naujas Cristiano Mungiu filmas „Už kalvų“ vėl pasakoja apie moteris, gyvenančias autoritarinio režimo priespaudoje. Tik šįkart filmo veiksmas vyksta ne komunistinėje Rumunijoje, o šiomis dienomis, atokiame ortodoksų vienuolyne, kur vis dar egzistuoja archajiškas tikėjimas.

Po kelerių metų į Rumuniją iš Vokietijos grįžta Alina. Kaip ir dauguma Rytų Europos emigrantų, ji dirbo juodą darbą. Grįžta todėl, kad žūtbūt nori susigrąžinti draugę Voičitą. Abi merginos užaugo vaikų namuose, o kai joms suėjo aštuoniolika, Voičita atsidūrė vienuolyne. Apsėsta minčių vien apie draugę, Alina negali suvokti, kaip Voičita galėjo rasti gyvenimo pilnatvę asketiškoje vienatvėje. Taip pat Aliną skaudina, kad draugė dėl Dievo aukoja jųdviejų meilę ir net bando tą uždraustą jausmą užgniaužti. Tarp jų stovi ne tik Dievas, bet ir griežtas kunigas, visų vienuolių vadinamas „Tėtuku“. Jis – vienuolių galva, uolus dogmatikas, į Alinos agresiją reaguojantis itin nuožmiai. Greit „Tėtukas“ įtiki, kad merginą apsėdo demoniškos dvasios, tad jo pareiga – apvalyti jos sielą.

Kanuose už geriausią scenarijų apdovanotas filmas remiasi dviem žurnalistės Tatianos Niculescu Bran knygomis. Ji tyrė 2005 m. skandalu tapusią istoriją, kai viename Moldavijos vienuolyne buvo nukankinta jauna mergina. Atliekant egzorcizmo seansą, ji buvo pririšta prie kryžiaus. Žurnalistu taip pat dirbęs Cristianas Mungiu ilgai sekė šią istoriją laikraščiuose. Ekranizuoti ją nusprendė tik tada, kai sugalvojo, kaip ekrane paliesti religinio fanatizmo temą, išvengiant pompastikos ir melodramatiškumo. Be to, filmą pagal šią istoriją norėjo kurti Romanas Polanskis ir Cristi Puiu, tad Mungiu apsisprendimą lėmė ir tai, kad galiausiai šie režisieriai istorijos atsisakė.

Režisierius nenorėjo filmuoti autentiškose vietose, nes, logiškai mąstant, koks vienuolynas ar bažnyčia įsileistų filmo apie jų skandalus kūrėjus. Tačiau Mungiu nemaitina istorijos skandalais. Priešingai, jį sužavėjo tai, kad knygų autorė neteisė nė vienos pusės. Tad ir galutinė režisieriaus scenarijaus versija ne apie tai, kas nutiko vienuolyne. Jo filmas – fikcija: Mungiu kaip įmanoma atitolsta nuo realios istorijos ir nebando nieko teisti. „Už kalvų“ pasakojama apie kaltę, tačiau ji peržengia vienuolyno sienas ir apeliuoja į kiekvieno žmogaus pasirinkimą ir meilę, kai vardan jos ir tikėjimo žmonės net nesusimąstydami gali padaryti bet ką. Sunku atskirti gėrį nuo blogio, baisu, kai religiniai tekstai interpretuojami pažodžiui, o galiausiai, pažiūrėjus Mungiu filmą, tampa aišku, kad abejingumas yra daug didesnė nuodėmė nei nepakantumas raiškos laisvei.

Nepaisant šiurpių egzorcizmo scenų, „Už kalvų“ pasakoja ir apie nerimą keliantį mūsų bandymą formuoti savo tapatybes, daryti neracionalius, bet visąlaik save pateisinančius pasirinkimus, kurie gali privesti ne tik mus pačius, bet ir kitus prie liepto galo. Juk iš meilės Voičitai Alina renkasi likti vienuolyne, bandydama sulaužyti jame nusistovėjusią tvarką, todėl net atsiduria ligoninėje, kur jai diagnozuojama paranoidinė šizofrenija. Jau tada atsiskleidžia visų abejingumas ir noras atsikratyti atsiradusio nesveiko individo. Abejingumo neparodo tik vienuolės, kurios parsiveža Aliną į vienuolyną ir nuoširdžiai tiki, kad tik išvarius velnią ši pasveiks. Po egzorcizmo seansų iš Alinos velnias neišvaromas, veikiau ji išvaroma pas jį, bet nei kunigas, nei vienuolės nekaltina savęs, nes aklai tiki, jog pasirinko teisingą kelią. Ir svarbiausia filmo žinia vėl tampa abejingumas, kai ligoninė nenori priimti merdėjančio žmogaus, nes dar vienas lavonas – tik naujos bėdos.

Filmas kreipiasi ne tik į tikinčiuosius, bet ir į ateistus, nes abi pusės gali priartėti prie ekstremizmo ar fanatiško tikėjimo savo poelgių teisingumu. Režisierius tikisi, kad pamatę filmą ir tikintys, ir netikintys bent jau susimąstys, gal net kritiškai pažvelgs į save. Tai ir yra svarbiausia. Cristianas Mungiu nepriekaištingai kuria psichologinius portretus, puikiai balansuoja ant slidaus paviršiaus, nes filmas galėjo tapti tik supaprastinta ir dar viena banalia istorija apie laisvamaniškumo ir regresyvių tradicijų kovą.