Marinos namai

Dokumentinis Dali Rust filmas „Marinos namai“ – tai bandymas sukurti šios moters portretą. Pasak Tarkovskajos vyro kino režisieriaus Aleksandro Gordono, ji yra „žmogus uola“. Tokią ją, panašu, mato ir filmo režisierė. Ji akivaizdžiai žavisi savo heroje, jos kantriai klausosi ir neprovokuoja. Iš to susižavėjimo, kuriuo norima pasidalinti, ir gimsta filmas. Režisierės dėmesio centre – Marinos ir jos vyro namai, šios poros kasdienybė, bet kartu šis filmas yra ir bandymas pažvelgti į Tarkovskajos gyvenimą dviejų kūrėjų šešėlyje.

Filmo heroję ir jos vyrą sutinkame dar pirmuosiuose „Marinos namų“ kadruose. Šventiškame žmonių susibūrime juos, besišypsančius ir bendraujančius, kamera diskretiškai stebi iš tolo. Čia pat susirinkusiųjų fone matyti ekrane rodomas Andrejaus Tarkovskio „Aukojimas“. Šis filmas – kaip įžangos metafora, nuolat jaučiamas „įspaudas“ ir „Marinos namuose“, ir pačios herojės gyvenime. Brolio ir tėvo paliktų „ženklų“ filme netrūksta. Ir ne tik Marinos prisiminimų forma ar išlikusiuose šeimos laiškuose, piešiniuose bei nuotraukose. Kelią į filmo kadrus simboliškai randa ir veidrodis, ir baltas arklys.

Kamera fiksuoja Marinos ir jos vyro Aleksandro kasdienybę. Erdvės filme mažai – herojų butas Maskvoje ir per miestą vežantis automobilis. Tik greta vasarnamio Tarusoje jau atsiranda daugiau vietos pasivaikščioti. Nėra ir šalutinių veikėjų. Niekas nekalbina draugų, artimųjų ir praeivių. Visas dėmesys – filmo herojams. Jų (iš)gyvenimais ir atsivėrimais grįsta visa dramaturgija. Herojai, žinoma, gražūs žmonės. Įdomūs ir keliantys susižavėjimą. Tikri Rusijos senosios kartos inteligentai. Net penkiasdešimt ketverius metus vis dar kartu. Režisierę domina bendra jų buitis, mažus konfliktus greitai keičia jų tarpusavio harmonija. Filme matomos ir režisierės pastangos herojų gyvenimą parodyti „tokį, koks jis yra“ – paprastą ir niekuo neišsiskiriantį. Matyt, tai ir lėmė apsisprendimą rasti filme vietą kojinių pirkimui turguje, kukliai Marinos gimtadienio šventei, banalios televizinės melodramos peržiūrai ir Naujųjų metų išvakarėse taip ir nenupirktai plastmasinei eglutei.

Pabandžiusi rasti būdą nuraminti netekties sukeltam skausmui, Marina parašė knygą apie brolį. Taip prasidėjo dvi dešimtis metų trunkanti Marinos auka. Tik nežinia, kiek ji sąmoninga. „Šie metai – ypatingi. Andrejaus 80-mečio jubiliejus. Tai paskutiniai mano sunkaus darbo metai. Po to jau rūpinsiuosi savimi“, – sako herojė. Bet kol kas prisėdusi prie kompiuterio ji diktuoja dar vienos Tarkovskių šeimos istorijai skirtą knygą. Retsykiais pirmame plane pasirodantis Gordonas filme – lyg savitas Marinos antipodas, paskui save iš Tarkovskių nostalgijos liūno „ištraukiantis“ dar ir nemažą atkarpą „Marinos namų“ siužeto.

Filme skambantys Marinos pasakojimai apie tėvą ir brolį, net ir apie savo vyrą vietomis primena šabloniškas frazes – gražias, malonias, „teisingas“. Tokias iš anksto apgalvotas sako ir Arsenijaus Tarkovskio vertėjai iš Japonijos (fone skamba ironiškas mėsą darinėjančio Gordono komentaras, kad „štai, draugai, toks gyvenimas, tuo mes ir esame priversti užsiimti“). Tai skatina sudvejoti, ar filmo herojė, jau daug metų žaidžianti tą patį žaidimą, apskritai atsivėrė prieš filmavimo grupę? Kai su užkadriniu balsu montuojami archyviniai kadrai ir žalios banguojančios pievos, jau ir be dvejonės pagalvoji, kad namų intymumas ir tikrieji išgyvenimai vis dėlto liko kažkur už kameros regos lauko.

Žiūrėdama filmą ėmiau galvoti, kad Marinos namai – veikiau ne konkreti vieta, o būklė. Ir šioje ambivalentiškoje būklėje, panašu, blaškosi ne tik filmo herojė, bet ir pati režisierė: nuo paprastos, jaukios dviejų žmonių buities iki vienišo žmogaus aukos ir amžinos būties artimųjų šešėlyje. Marinos namai – tai Marina ir jos vyras. Ir jos tėvas. Ir brolis. Tik kitokie jie, Marinos namai, ir negalėtų būti. O štai dėl filmo kyla abejonių.