Ir aš noriu
(Я тоже хочу)

Parduotuvė, kurios pavadinimas leidžia įsivaizduoti, kaip dievobaimingo veido pardavėja nuveda pirkėją klaidžiu prekystalių labirintu į persirengimo kabiną, kurioje veikiausiai išsipildo jo slėpingiausios svajonės.

Stalkeris jau seniai prarado tą reikšmę, kuri atsirado dėl vieno mįslingiausių (tiek turinio, tiek ir konteksto požiūriu) Tarkovskio filmų. Vartojamas be, sakykime, religinio krūvio, kuriuo pasižymėjo filmas ir jo protagonistas, – stalkeris tiesiog nurodo, kad turime reikalų su atominėmis katastrofomis, ištikusiomis ar dar tik ištiksiančiomis žmoniją. Kitaip tariant, krūvis iš vedlio perkeliamas į atomines – stalkeriškas zonas.

Paskutinis, keturioliktasis Aleksejaus Balabanovo filmas „Ir aš noriu“ – taip pat stalkeriškos temos variacija. Tiesa, panašumų nedaug, tiesiog keli pasiskolinti akcentai. „Stalkerio“ kambarį, kuriame įgyvendinami slapčiausi troškimai, filme pakeičia parduotuvė, atsiprašau, cerkvė, o dar tiksliau – Laimės varpinė, esanti kažkur tarp Sankt Peterburgo ir Ugličio, iš kurios tam tikrus išrinktuosius, matyt, perdėm nesutepusius savo karmos, kažkas kažkur pasiima. Varpinę supa nesibaigianti atominė žiema – zona, kurioje žmogus turi dvi galimybes: arba greitai mirti dėl gyvybei pražūtingo radiacijos fono, arba būti išgelbėtas. Išgelbėjama, be kita ko, beveik komiškai: žmogus įeina į varpinę ir, jei yra tinkamas, su visu kūnu (nors to mes ir nematome, bet gana aiškiai galime nuspėti iš nepaimtųjų reakcijos), virtusiu šviesos pluoštu, yra išsiurbiamas (lydintis garsas nepalieka abejonių) į atmosferą. Mirštama kiek proziškiau: žmogus tiesiog staiga užgęsta ir nukrenta ant žemės. Beveik visi lavonai, tartum būtų bandę grįžti ten, iš kur bėgo, būna nusisukę nuo jų nepriėmusios varpinės. Nors iš šios netikėtai atsiradusios zonos – laiko, erdvės ir vietos akibrokšto – niekas niekada negrįžo, jos niekas iš esmės nesaugo. Į ją gali įvažiuoti ar įeiti kiekvienas norintysis, taigi vedlys, žinantis, kaip patekti į zoną ir įveikti visas galimai iškilsiančias kliūtis, nebereikalingas. Kareivėliai, stovintys prie kelio, vedančio į zoną, užkardos, atlieka simbolinį vaidmenį – šventiko paliepti, jie įspėja apie gresiantį pavojų ir nebūtinai sėkmingą pabaigą. Jei entuziazmas po niūraus perspėjimo neišblėsta, jie pakelia užkardą – ir karštą vasarą keičia šalta žiema. „Stalkeryje“ į zoną keliavo, jei galima taip juos pavadinti, rimti visuomenės atstovai: Rašytojas ir Mokslininkas (moterį Stalkeris kažkodėl negražiai atstūmė). Balabanovo filme į Laimės varpinę dideliu japonišku džipu išsirengia beveik atsitiktinė „chebra“ be aukštesnių idealų ar erudicijos: Banditas tradiciniu kvadratiniu veidu, susikūprinęs Muzikantas, nepaleidžiantis iš rankų savo gitaros, Senukas, viena koja stovintis kitame pasaulyje, jo sūnus Alkoholikas, kurį jėga iš ligoninės išvaduoja draugas Banditas, bei Prostitutė, kuri prieš tai dar spėjo užbaigti filosofijos studijas. Na, dar galima priskaičiuoti visažinį vaikiną – Pranašą, kuris, šiek tiek pavažiavęs kartu su minėtaisiais veikėjais link varpinės, vis dėlto mieliau renkasi eiti į ją pėsčiomis. Kiekvienas iš jų turi savų priežasčių, kodėl verta išsiruošti ieškoti laimės, tačiau jos filme veikiau yra antraplanės. Į personažų biografinius faktus perdėm nesigilinama – tai, kad Banditas šaudė visą gyvenimą kitus banditus, o Prostitutė buvo engiama nesąžiningo sutenerio, tėra jų kasdienio gyvenimo dalis, bet ne motyvas, skatinantis vykti į Laimės varpinę. Svarbiau tikslas, o tikslas labai paprastas – būti laimingam. Ko, matyt, kasdienybė nė vienam iš jų pasiūlyti negali. Todėl viskas ir susiveda į kelis žodžius: „Ir aš noriu.“

Kai žiūri Balabanovo filmą, nejučia prisimeni ne tik Tarkovskio „Stalkerį“, bet ir vieną mūsiškio konteksto kūrinį – Jono Biliūno „Laimės žiburį“: „Ant aukšto stataus kalno pasirodė stebuklingas žiburys. Žibėjo jis kaip žvaigždė, apsiaustas šviesiu ratu iš aukso raidžių. Pamatę tat žmonės ėjo prie kalno, stebėjos į žiburį, bet, negalėdami ant to kalno užlipti, negalėjo išskaityti aukso raidžių. Ant galo atsirado jaunikaitis, kuris susirinkusiai miniai perskaitė: „Žmonių laimė.“ Pasklido apie tą garsas po visą šalį: visur tik apie tą ir tekalbėjo. Bet niekas negalėjo gerai suprasti ir kitiems išaiškinti, ką tie žodžiai reiškia...“ Laimės paaiškinti neįmanoma, bet galima jos siekti, jei koks išmintingas žmogus (ar tai būtų šventikas filme, ar netikėtai atsiradęs senukas pasakoje) nurodo, kaip tai daryti.

„Ir aš noriu“ matome jau pavienius asmenis, rizikuojančius savo gyvybe ne dėl kitų, bet būtent dėl savęs. Kol dar važiuoja vienu automobiliu, kol klausosi grupės „Aukcion“ muzikos, nepasižyminčios įmantriu tekstu, kol dalijasi vienu buteliu degtinės, šiuos žmones dar kažkas sieja, tačiau į varpinę jie jau įeina kiekvienas skyrium. Štai Muzikantas, kurį vaidina vienas iš „Aukcion“ narių Olegas Garkuša, tiesiog paslaugus žmogus, bet ir jam, matyt, jau viskas šiapusybėje atsibodo: kai yra paprašomas ką nors sugroti, tai taip sugroja, kad nebelieka daugiau klausimų, kodėl jis ryžosi keliauti. Visažinis vaikinas, kurį vaidina Balabanovo sūnus, taip pat nėra per daug susirūpinęs žmonių likimu. Vargu ar toks žmogus gali reprezentuoti jaunąją kartą, kuri mąsto kitaip, aukojasi dėl kitų. Jis, nelyg koks radijas iš ateities, retransliuoja pranašiškas ištaras ir ramiai sau keliauja į varpinę, nes žino, kad jį iš ten paims. Naivoko Bandito, nuoširdžiai tikinčio, kad džiovinta skani kuoja jam padės patekti ten, kur nori, figūra filmui reikalinga kaip veiksmo akumuliatorius (juo prasideda filmas, juo ir baigiasi) ir kaip tam tikra priemonė perteikti moralinę žinutę, būdingą visoms pasakoms. Įdomesni yra Alkoholiko Matvejaus (jis vienintelis filme turi vardą) ir Prostitutės personažai. Pastaroji filme atsiranda beveik išimtinai dėl vienos priežasties – atskleisti tokią tikėjimo galią, kuria, režisieriaus manymu, gali pasižymėti tik moteris. Banditas, prieš įvažiuodamas į zoną, išmeta merginą iš savo džipo, sakydamas, kad moterų iš varpinės neima, o jei ima, tai tik tuomet, kai visą kelią jos nueina nuogos. Ši pastaba Prostitutės ryžto neužgesina. Kol vyrukai sau šiltai važiuoja automobiliu, ji, nusimetusi visus rūbus, basomis kojomis žirglioja per sniego pusnis. Jos pabrėžtinas filmo fone nuogumas galėtų būti puikus feministinės kritikos vyriškam vujerizmui pavyzdys. Tačiau, atrodo, režisieriui svarbiau ne nurengti savo filmo veikėją, bet pademonstruoti net ir iš apgaulės kilusį begalinį moters tikėjimą. Ir kaip tik dėl šio beveik aklo pasišventimo ji ir yra „išgelbėjama“.

Alkoholikas Matvejus neturi nei tikėjimo, nei noro patekti į Laimės varpinę, todėl į ją ne tiek važiuoja, kiek yra vežamas (kaip, beje, ir jo tėvas). Šis veikėjas – savotiškai įstrigęs tarp utopistinės, geistinos, ir kasdienės, slegiančios, realybės. Lengviausias būdas pabėgti nuo netenkinančios realybės, kaip sakė paskutinio Kiros Muratovos filmo „Amžinas sugrįžimas“ veikėja, prisigerti ir eiti miegoti, o jei nepadės, dar kartą prisigerti ir eiti miegoti. Taip ar bent jau panašiai ir elgiasi Matvejus. Vis dėlto alkoholis sąmonę pakeičia tik laikinai – ir Alkoholikas, nuolatos gerdamas, tarsi levituoja tarp dviejų realybių. Tačiau kai miršta jo tėvas, Matvejus, užuot prisigėręs ar keliavęs link varpinės (abiem atvejais į utopinę realybę), žinodamas pasekmes, nusprendžia niekur neiti, likti ir palaidoti tėvą. Ir kai jis kirviu ima kirsti įšalą ir kasti duobę, žinai, jog tai ne rezignacija ar kliedesys – tai veiksmas, kuris žmogų daro žmogumi. Galbūt todėl alkoholikas Matvejus ir atrodo žmogiškiausias iš visos Balabanovo filmo kompanijos.

Ar pamenate, kuriame rusiškame filme veikėjas, gulėdamas ligos patale, sako: „Galų gale aš tik norėjau būti laimingas...“? Panašiai sako ir pats Balabanovas, sėdėdamas savo filme prie apgriuvusios cerkvės – dabartinio pasaulio metaforos (žvakės viduje vis dar liepsnoja, tačiau materija, praradusi savo šventumą, po truputį yra). Nežino režisierius, kodėl jo nepaėmė. Lyg ir nieko blogo nepadarė, be to, dar ir Europos kino akademijai priklausė... Ir kas tada lieka? Lieka tik autoironija – ir tai kartais daug sveikiau nei laimės paieškos.