Maat

Čia reikia pridurti, kad Lileikio pasaulis toli gražu nėra hermetiškas. Dėl režisieriui būdingos subtilios estetinės pagavos lengvai į jį patenki net ir tuo atveju, jei tavoji patirtis prasilenkia. Dėl tos pačios priežasties lengvai priimi santūriai, bet tvirtai reiškiamą riterišką poziciją: neapsimestinį taurumą ir kilnumą, romantinį jausmingumą, pagarbą iškilioms kultūros pasaulio figūroms ir paprastiems mirtingiesiems. Nors viena iš Lileikio kine šlovinamų vertybių yra bohemiškas laisvumas, jis nėra destruktyvus, o sklidinas humanistinės dvasios, Mekui giminingo tikėjimo bendru darbu ir kūryba.

Paprastai Lileikio filmuose būna tam tikras centras, sukuriantis jėgos lauką – persmelktą kultūrinės atminties, bet sykiu įelektrintą intensyvaus buvimo dabarties laike. Dažniausiai tai yra miestas – Vilnius ir autoriaus numylėtas Užupis. Tačiau tai gali būti ir asmenybė – kaip kad „Dangaus šešėlio“ (2008) Čiurlionis, tampantis atskaitos tašku, aplink kurį vingiuoja pasakojimų apie režisieriaus giminę labirintas. Na, bet naujojo filmo traukos centras išties yra pats paslaptingiausias. Tai – pavadinime įvardyta, nors fiziniu pavidalu ir neapsireiškianti senovės Egipto harmonijos deivė Maat, kuri, kaip reikia suprasti, globoja ir savuoju keliu veda šio filmo veikėjus – šokti, groti, sportuoti besimokančius vaikus ir, žinoma, jų mokytojus.

„Maat“ tema, ko gero, atsklinda dar iš Lileikio ankstyvojo meninio filmo „Aš esu“ (1990): jį, nors turbūt ir neįtrauktą į lietuviško kino kanoną, drąsiai galima vadinti mažuoju mūsų kinematografo šedevru. Filmo herojus – ne pagal metus išmintingas ir iškalbingas vaikas atsiskyrėlis, pamokų metu klajojantis po „paralelinį“ Vilnių, besiilgintis mamos, neklusnus ir priešgyniaujantis suaugusiesiems, bet iš tikrųjų vis tiek ieškantis savojo mokytojo. „Maat“ kamera kelissyk sustoja prie vieno vaiko – ledo ritulininko – įnoringos veido išraiškos, tačiau pačiame filme klajonių ir nepaklusnumo nebelikę. Šitie vaikai jau turi savuosius mokytojus, taigi visai logiška, kad ir filmas struktūruotas griežčiau už švelniai išsklidusį „Aš esu“. Savo sandara „Maat“ veikiau artimas filmui „K + M + B“ (2001), paremtam ne pasakojimu, o ritminga visokiausių Užupio švenčių ir ritualų kaita. „Maat“ įžanga su riteriais ir būgnais, griaudėjančiais ties Vilnele, irgi įsilieja į švenčių eilę ir taip įtraukia į utopinę erdvę bei laiką. Praeitis čia vėlgi perveria dabartį – vienas po kito eina epizodai, kuriuose mokytojai bando suformuluoti ir perteikti vaikams savąjį žinojimą.

Tai ir yra vienas įdomiausių dalykų filme: stebėti, kaip vyksta žinojimo įrašymo į atmintį procesas, ir eilinį kartą su lengva neviltimi stebėtis, kaip apskritai kažkas iš viso to išeina, o negrabumas pavirsta sklandumu.

Juk atrodo, kad nei mokytojai pavargusiais veidais, nei nebyliai susitelkę vaikai gerai net nesuvokia, kaip, kada ir iš ko užgimsta alchemija, kaip chaotiškos pastangos pavirsta darniais garsais ar judesiais. Tačiau lygia greta eina ir beatodairiška drąsa, nebijojimas suklysti ar, tarkim, nuvirsti nuo žirgo. (Šį atkritimą ir atsitiesimą pabrėžtinai atspindi epizodas su čiuožykloje svirduliuojančiais mažaisiais ledo ritulininkais.) Ką ir kalbėti apie nežinia iš kur ateinančią vaikų vidinę drausmę ir kantrybę nuolat kartoti tuos pačius veiksmus bei suvokimą, kad visi tie neprivalomi veiksmai galbūt turi prasmę. Ir vis dėlto greta tokių įspūdingų darbų kaip „Dangaus šešėlis“ ar „Aš esu“ filmas „Maat“ atrodo kur kas silpnesnis. Epizodų išdėstymas čia ganėtinai tiesmukas ir formalus, tad galiausiai nepalieka mintis, kad vis tiek matai tiesiog laisvalaikio būrelių virtinę. Kadangi filme pasirodo ne pedagogikos fronto eiliniai, o privačias pamokas teikiantys kultūros šviesuliai, neišvengiamai pasiduodi žvaigždžių apžiūrinėjimo tuštybei. Be to, iš tokių asmenybių tikiesi kokios nors ypatingos išminties, o jos taip ir nesulauki. Panašiai paveikia sunkiasvoris, patetiškas garso takelis; riteriškos dorybės čia atsigręžia pompastiškumu.

Tačiau tikrasis muzikalus lengvumas liejasi iš vaizdų. Apskritai panašu, kad šiame filme režisierius atsitraukia, o kūrybinę pirmenybę bičiuliškai perleidžia operatoriui Viktorui Radzevičiui. Vaizdo grynumas šį kartą ypač kruopščiai ištobulintas. Kadrai primena klasikinę nespalvotą fotografiją, tačiau dėl to atsirandanti estetinė distancija tampa ne tiesiog šalta stilizacija, bet išgryninta vilties forma. Operatorius tarsi nušveičia nūdienio gyvenimo sumaišties apnašas nuo vaizdo, sujungia praėjusį laiką su dabartimi, kad į paviršių iškiltų tai, kas nekinta. Taip vaikų laisvalaikio užsiėmimai pavirsta slaptaisiais būreliais, kur per amžius kartojamas ir puoselėjamas tas pats savęs lavinimo ritualas.

Mokymosi epizodus vis pertraukia begalinio pajūrio, dangaus, aitvarų vaizdai, ir čia norisi pabrėžti dar vieną šio kino topografijos ypatybę: Lileikio miestą traukia jūra. Tačiau įprastą miestiečio vasaros maršrutą režisierius paverčia vilnijančios dermės formule: drausmė, susikaupimas dovanoja džiaugsmingą atsipalaidavimą, po disciplinuoto darbo ateina pelnytos atostogos ramia siela.

Ką gi, negali paneigti, kad iš pažiūros paprastas „Maat“ turi galios įstumti į susimąstymą apie vaikystės laiką kaip Kastalijos šaltinį, iš kurio visą likusį gyvenimą gali semti prisiminimus ir pasakojimus – Lileikio atveju galinčius išsikristalizuoti į tokius gelminius filmus kaip „Dangaus šešėlis“.