Groja Liuvinas Deivisas
(Inside Llewin Davis)

Laiško, keliaujančio laiku, istorija grįžta atgal į ankstyvąjį septintąjį dešimtmetį – į Niujorko muzikinę sceną ir muzikos klubus, paskendusius cigarečių dūmuose. Ten grojama gyvai, be pinigų, bet iš širdies. O grojant viliamasi, kad auditorija susimes po skambantį skatiką už daugybę kartų pergrotą melodiją. Čia groja ir Liuvinas Deivisas, tačiau, Liuvinai, muzikante, folko pameistry, legendinių laikų fragmente, tu esi fikcija.

Broliai Coenai sugrąžino tave savo filmu po pusšimčio metų, jau visai kitame amžiuje, kad primintų tavo ir mūsų silpnybes ir užburtą melancholijos ratą. Verčiant pažodžiui į lietuvių kalbą, Coenų filmas vadintųsi „Liuvino Deiviso viduje“ – filmas, kuris iš arti parodo vieną tavo gyvenimo savaitę. Kiekvieną kartą stebėdamas šią savaitę vis aiškiau pamatydavau, kaip subtiliai, bet užtikrintai Coenai apnuogina tavo ciniškumą ir bekompromisį užsispyrimą. Jaučiau, kaip filme išryškėjusios tavo kasdienybės klaidos tarsi pirštu rodė į klystkelius, kuriais tu vis klupdamas žengei. Labai greitai, jau per pirmąjį seansą, šis pirštas peržengė ekrano ribas ir bedė į mane ir į kitus. Šiame laiške kreipiuos į tave asmeniškai, bet jaučiu, kad išrašysiu daugiau, nei skirta tik tau. Nors esi tik pramanas, Coenai meistriškai surinko tave iš daugybės atskirų žmonių detalių ir papasakojo tavo istoriją, kurioje telpa daug kitų panašaus likimo žmonių istorijų. Nes Liuvino Deiviso fikcija yra daugelio tikrovė.

Liuvinai, atrodytų, kad muzika ir menas, tuščia piniginė ir pakeltas nykštys išlaisvino tave nuo miesčioniško gyvenimo rutinos. Bet ar tikrai išgelbėjo jie tave nuo taip nekenčiamo „egzistavimo, tiesiog egzistavimo“? Ar pasirinkęs tariamą meno ir laisvės kelią vėliau nepastebėjai, kad šis kelias apvalus kaip žiedas? Taip, maitindamas save idealizmu įsisukai į muzikanto gyvenimą, tačiau pamažu bastūniško gyvenimo tonai nupilkėjo. Cinizmas sumišo su idealizmu, o kūrybai iškilo grėsmė tapti pasikartojančiu, mechaniniu judesiu. Stebint tavo gyvenimo savaitę, atrodo, kad tik tavo paties sukurti idealai (kitų vadinami trumparegiškais) spalvina nublukusius ir suplyšusius naktinius patalus, kuriuos duoda tave priglaudusieji. Po pavykusių arba neįvykusių koncertų tu blaškaisi po Niujorką, kol randi vietą, kur nakčiai paguldysi savo kūną ir gitarą. Po to vėl įsiprašai pas ką nors iš draugų, jie tave priglaus iki kito tavo menko postūmio, kuris ir vėl – geriausiu atveju – užsibaigs koncertuku tame pačiame bare ir girgždančia svetima kušete. O kas po to? O po to – tas pats. Ir vėl tie patys veidai metro, tos pačios dainos, tos pačios išgulėtos sofos ir visada tas pats, iki galo nesuprastas ir beformis trūkumas. Nepaisant visko, tu ir toliau išdidžiai nešiosi paties iškaldintus, sunkius „idealizmo“ šarvus. Tu nepasiduosi paviršutinei prabangai: nenutūpsi nuosavam vieno kambario lizde Niujorke (kaip po truputį daro tavo „silpnavaliai“ muzikos draugai) ir toliau kirsi valstijų sienas keliaudamas autostopu. Tau nusispjaut, kad ant tavo idealizmo rūbų barus maišantys muzikos kritikai lipdo skaudžią „vidutinybės“ etiketę, kuri limpa prie tavęs, nes kaip klijai veikia tavo nuolat demonstruojami cinizmas ir užsispyrimas. Tavo blausus spindesys Niujorke nesužiba ir kituose miestuose. Tu nesužavi žymaus Čikagos vadybininko: „Pinigais tu nekvepi, – burbteli jis. Bet priduria: – Esi nepėsčias. Sudėkim folko trio.“ Tu atsisakai, nežinia dėl ko. Matyt, iš principo, nes kompromisų nepripažįsti. Neklausai kitų, gyveni savaip ir užsispyręs vaikštai sau vienas, visai kaip katinas. Nors filme ir surinki: „Nesu sumautas katinas!“ O man atrodo, kad esi. Panašus į tą nelaimėlį, kuris kartu su tavimi bastosi iš vieno Niujorko buto į kitą.

Liuvinai, kitaip nei daugelis žmonių, kurie savo gyvenimą projektuoja tarp praeities, dabarties ir ateities, tu atsiriboji nuo laiko tėkmės. „Ar kada pagalvoji apie ateitį? – paklausė tavęs draugė, o tada pridūrė: – Tu nenori niekur pajudėti.“ O tu pasišaipei iš abstrakčios ateities idėjos ir apkaltinai ją „karjerizmu“ ir „miesčioniškumu“. Nes, tavo manymu, tikras muzikantas, tikras menininkas yra dabarties įkaitas, neprisirišantis prie įvykių laike. Coenai parodė vieną tavo gyvenimo savaitę ir atskleidė tavo sutrikimą. Tu visiškai nesiorientuoji laike – valandos tau prailgsta, dienos ir naktys apsivelia, praeities nutikimai netikėtai tampa kelerių metų senumo, o nemalonūs įvykiai ateityje niekaip nepraeina. Visai kaip bendražygis gyvūnėlis tu gyveni dabartyje ir keliauji nešamas likimo kartu su katinu Ulisu. Tu apsisprendei neieškoti ir nerasti laiko ir erdvės kelrodžių, kurie galėtų nukreipti į tavąją Itakę, į tą neapčiuopiamą menininko pilnatvės ir visuotinio pripažinimo vietą. Bet ar esi vertas Uliso vardo? Ar žinai, kokia tai vieta Itakė, ko ten keliauti ir ką ten rasti? Liuvinai, tu veikiau esi katinas. Bet netgi jis yra naminis gyvūnas – katinas Ulisas po savaitės kelionių galiausiai grįžta į savo namus. Bet kur, katine Liuvinai, yra tavo namai? Turbūt tu atsakysi: namų aš neturiu, bet turiu gyvenimą. O aš paklausiu: kiek gyvenimų turi katė? Vieną? Devynis? Manau, kad katinas, vardu Liuvinas, turi devynis gyvenimus, bet vieno neatskirsi nuo kito.

Tu nematai savęs laiko tiesėje, nekuri ateities planų, todėl išgyveni vis tą pačią pasikartojančią savaitę. Liuvino Deiviso savaitė filme prasidėjo klube „Dujinė lempa“, kur tu, pagrojęs eilinį repertuarą, atsiprašai savininko, kad vakar elgeisi „kaip šiknius“. Tada skersgatvyje nuo vieno neaiškaus vyruko, kartojančio: „Ką tu darai?“, gauni į kaulus. Filmo pabaigoje, praėjus užsitęsusiai savaitei, kurioje maišei senas ir naujas likimo kortas, tu įprastam klube prisigėrei ir įžeidinėjai lankytojus ir kitus muzikantus. O kitą dieną, „ketvirtąjį šimtą kartą“ ten pat pagrojęs ir atsiprašęs už tai, kad vakar buvai šiknius, vėl buvai sumuštas vyro, kartojančio visą savaitę tave persekiojančią frazę: „Ką tu darai?“ Tačiau pasikartojimas filmo pradžioje ir pabaigoje nėra populiarus kinematografinis judesys, laike sujungiantis ir paaiškinantis tą patį įvykį. Tai du, beveik (!) identiški, bet skirtingi įvykiai laike. Tai tavo prakeikimas – déjà vu. Tik šis jausmas nėra apgaulingas, jis nurodo į kažką tikro – tokio tikro, kaip tavo pasikartojanti užburta savaitė. Ir, man regis, akimirką tu suvokei savo déjà vu kilmę ir nesibaigiantį sugrįžimą, ištaręs kitą prancūzišką ir paskutinę filmo frazę: „Au revoir.“ „Iki pasimatymo“ ištarei nuvažiuojančiam užpuolikui, kuris, tarsi tavo sąžinė, mušdamas klausinėjo tavęs, ką tu darai, ir kurį tu vėl sutiksi, nes esi Liuvinas Deivisas.

Liuvinai, kiek progų tau buvo duota? Kiek jų praleidai? Ar ir toliau negirdėsi aplinkinių pastabų, nematysi ant sienų prikeverzotų užrašų „ką tu darai?“ Tu sėdi užstrigęs juodraštyje, pamiršęs savo ir mūsų visų nematomą priešą – laiką. Ir pro pirštus išslys galimybė jį padaryt sąjungininku, nes laikas, anksčiau auginęs gyvastį, kūrybą, jau greit išsekins tavo polėkį, sulenks tau nugarą, išsiurbs akių spalvą, pasiims tavo plaukus, ir surambės pirštų sąnariai, nusilps balso ir gitaros stygos. Pajusi laiką, kurio vengei, arba dar anksčiau užbaigsi kovą su laiku, kaip baigė tavo buvęs partneris Maikas, nušokęs nuo tilto į pražūtį.

Liuvinai, kaip gali pabėgt iš šio užburto rato? Ar gali rasti teisingą vidurio kelią tarp saviraiškos ir nuolaidžiavimo? Kodėl vienus lydi, o kitus apleidžia sėkmė? Kodėl Bobas Dylanas, kartu pagrojęs su tavimi „Dujinėje lempoje“, buvo išgirstas ir išsisuko iš rato? Dėl atsitiktinumo, kompromiso ar jo charizmos kitų ausis pasiekė folko dainos, pradėjusios naują muzikinę revoliuciją? Klausiu tavęs retoriškai, nes šis laiškas tavęs nepasieks. Nežinau, kas nutiko kitą ir dar kitą savaitę tavo fiktyviame gyvenime. Tik žinau, kad tavo fikcija yra daugelio tikrovė. Tikiuosi, nebaigei gyvenimo ankstyva savižudybe kaip Maikas. Tikiuosi, palikai Niujorką, plaukiojai prekybos laivyne ir grojai savo melancholiją bičiuliams jūreiviams, o tada kartu tylėdami žiūrėjot į jūrą, sūrią ir bekraštę.