Violeta
(Violette)

„Violeta“ – režisieriaus Martino Provost biografinė drama apie primirštą prancūzų rašytoją Violette Leduc. Ji viena iš pirmųjų moterų rašytojų prabilo apie moters seksualinius potyrius, abortą, santykius ir su vyrais, ir su moterimis. Veiksmas sukasi apie jos aistringas meiles ir pulsuojančias praeities žaizdas. Ir, be abejo, apie rašymą, kuris Violetai tampa savianalizės ir apsivalymo aktu.

„Bjaurumas moteriai yra mirtina nuodėmė. Į gražią moterį atsisukama dėl jos grožio. Bjauri moteris susilaukia žvilgsnių dėl savo bjaurumo.“ Tokie pirmieji sakiniai, ištarti Violetos (Emmanuelle Devos), žiūrovui tarsi iškart parenka atitinkamą poziciją. Mes, žiūrintieji, nukreipiame savo žvilgsnį į šią moterį, kuri jau pirmuosiuose kadruose bėga tarytum stengtųsi jų išvengti.

Laura Mulvey, rašydama apie Holivudo kino konvencijas ir jų teikiamą malonumą, akcentavo filmo žiūrėjimo sąlygas, leidžiančias vujaristinį žvilgsnį. Moters kūno formų nužiūrinėjimas kine įtvirtintas dėl galimybės atsiriboti ir užsimiršti tamsioje kino salėje. Šiame filme nuo pat pradžių akcentuojamas dvilypis žvilgsnis, nulemtas ir grožėjimosi, ir bjaurėjimosi. Svarbiausia, kad vis dėlto bandoma iškart atkreipti dėmesį į patį nužiūrinėjimą ir taip jį problematizuoti. Juolab kad filme daug dėmesio skiriama feministinio judėjimo užgimimui ir moters laisvės bei lygybės klausimo svarstymui.

Režisierius neleidžia filmo „patirti“ tik iš vujaristinės perspektyvos. Kita vertus, lengva nuslysti į kitą kraštutinumą ir susitapatinti su pagrindine veikėja, taip nepaliekant vietos kritinei refleksijai. Nuolat išryškinant Violetos neatitikimą grožio standartams – ji dažnai rodoma namų aplinkoje, nesusitvarkiusi, o išėjus į gatvę iš šalies stebima jos negrakšti eisena, taip pat įgarsinama pačios Violetos nuomonė apie save, kaip negražią ir nepatrauklią moterį, – žiūrovas jau nuo pirmų kadrų tarsi verčiamas suabejoti: ar dėl jos grožio, ar dėl bjaurumo jis kino salėje vis stebi Violetą. Ją supantys žmonės, regis, taip pat sprendžia tą patį galvosūkį – kas vis dėlto prie šios moters traukia?

Martinas Provost suskirsto filmą į atskiras dalis ir pavadina jas Violetai svarbių asmenų vardais ir vietovės, kur ji gauna ramybę, pavadinimu. Šis skirstymas nėra itin pagrįstas, nes visose dalyse dominuoja Simone de Beauvoir (Sandrine Kiberlain), kurią Violeta yra aistringai įsimylėjusi ir kuri ją remia ir finansiškai, ir skatindama nepaliauti rašyti. Galbūt atskirų dalių struktūra siekiama perteikti rašytojos gyvenimo laikotarpį it knygą – su atskirais poskyriais, tačiau filme tai lieka iki galo nepagrįsta. Taip pat pasitelkiant išraiškingas spalvas ir metaforiškus vaizdinius bandyta atspindėti pačios Violetos kūrybą, kuri yra labai deskriptyvinė, o kartu kupina poetinių metaforų. Deja, daugelis tokių vizualinių vingrybių lieka labai paviršutiniškos ir primityvios.

Kartais į tiesioginį įvykių iliustravimą įterpiami Violetos sapnai arba fantazijos. Kamera juda gulinčio vyro kūnu – vandens apsemtoje žolėje guli Violetos miręs draugas Morisas. Kamera pakartoja tokį pat judesį, kai Violeta guli lauke ir bando save seksualiai patenkinti. Toks atkartojimas tarsi antrina Violetos vienišumui – kada jai taip reikia erotinių potyrių ir artumo, tie, iš kurių ji to laukė, arba mirę, arba kuria gyvenimą ne su ja. Tokia kameros trajektorija tarytum atkartoja ir Violetos rašymo stilių – itin nuodugniai perteikti detales, o tam reikalingas lėtas ir tiriantis žvilgsnis.

Kitaip nei daugelis didžiųjų biografinių filmų, „Violeta“ nėra žymiai asmenybei pašlovinti skirta epopėja. Filmo centre – moteris, kuriai tik rašymas pagaliau suteikia ramybę. Jos vis iš naujo perrašoma vaikystė, nesėkmingi santykiai su vyru ir motina, abortas padeda išsilaisvinti ir priimti tai, kas jau tapę jos asmenybės dalimi. Neišdildoma patirtis, besivejanti Violetą lyg šešėlis ar vaiduoklis, pagaliau virsta atvirais ir drąsiais literatūros kūriniais.

Šis filmas premjeros „Skalvijos“ kino centre metu buvo pristatomas kaip intelektualus, tačiau jo intelektualumas kyla ne iš Violetos personažo, o iš aplinkos, kurioje ši rašytoja kuria. Pati Violeta visiškai valdoma emocijų ir iki pat filmo pabaigos negeba užmegzti jokių tvarių santykių. Simone, Jacques’o Guerino (Olivier Gourmet) pavadinta Violetos drauge, atsako tik atliekanti savo pareigą. Pati Violeta, regis, taip ir neištrūko iš tokio pobūdžio santykių – aplinkiniai tarsi atlieka pareigą, skatindami rašyti ir per tai išgyti nuo savęs pačios. Susidaro įspūdis, jog Violeta iki pat romano „Pavainikė“ sėkmės (tuo ir baigiasi filmas) tiesiog niekaip negalėjo domėtis kuo nors kitu nei savo pačios tragedija, tarsi ji pati ir būtų save pasmerkusi tokiai giliai vienatvei, nes niekas kitas negalėjo jos nuoširdžiai sudominti. Net ir aistringa meilė, rodos, reiškėsi jos apsėdimais ir vidinėmis audromis, o ne dėmesiu ir meile kitam.

Filmo pradžioje žiūrovui tarytum iškeltas klausimas – ar dėl grožio, ar dėl bjaurumo mes sekame Violetą, – į pabaigą jau netenka savo svorio. Violetos personažas formuoja emocinį, o ne paviršiumi slystantį žvilgsnį. Kitaip nei visi ją supę žmonės, mes negalime nei jos paliesti, nei suteikti jai taip reikiamo artumo. Tačiau skaityti ir suprasti ją dar galime. Regis, tam ir buvo kuriamas šis biografinis filmas – priminti apie rašytoją, kuri rašymą pavertė savo gyvenimu ir prisidėjo prie moters balso išlaisvinimo literatūroje.