Nimfomanė. I ir II dalys
(Nimphomaniac. Volume I & II)

Larso von Triero juokas

Kadras iš filmo
Kadras iš filmo

Režisierius ir scenarijaus autorius Lars von Trier | Operatorius Manuel Alberto Claro | Vaidina Charlotte Gainsbourg, Stellan Skarsgärd, Stacy Martin, Shia LaBeouf, Christian Slater, Jamie Bell, Uma Thurman, Willem Dafoe
2013, Danija, Vokietija, Prancūzija, Belgija, Jungtinė Karalystė, 247 min. Platintojas Lietuvoje AcmeFilm


„Tuomet tu tikriausiai viską ne taip supratai“, – sako Džo (Charlotte Gainsbourg) jos pasakojimus interpretuojančiam Zeligmanui (Stellan Skarsgård). Jis rado ją sumuštą akligatvyje, parsivedė namo, girdo arbata ir klausosi jos pasakojimo. Džo seksualines patirtis jis sieja su žvejyba, matematika, religija, filosofija, literatūra, be to, analizuoja jos veiksmų priežastis lyg psichoanalitikas. Pasitelkęs knyginę išmintį, jis mėgina ją išteisinti prieš pačią save. Tačiau Džo jo įžvalgas vadina „nukrypimais“ ir vertina jų „stiprumą“ bei „teisingumą“. Jos replikos akimirksniu sukeičia veikėjų galios pozicijas vietomis: nors sumušta moteris, išgelbėta ir guodžiama vyro, atrodo kaip auka, ji veda pokalbį ir disponuoja jam neprieinamu žinojimu. Ši dviprasmiška situacija ne tik įrėmina aštuonis Džo pasakojimus apie savo – nepasotinamo geismo valdomos nimfomanės – gyvenimą (jaunąją Džo vaidina kino naujokė Stacy Martin). Ji kuria tam tikrą optiką, per kurią į filme rodomus įvykius galima žiūrėti kitaip, nei siūlo pavadinimas.

Larso von Triero filmas „Nimfomanė“ iš anksto žadėjo skandalą. Jau vien todėl, kad tokia yra von Triero reputacija – jis yra nevaldomas taisyklių laužytojas, kino blogiukas, provokatorius, verčiantis aktorius atlikti žeminančius veiksmus, o žiūrovus – užsimerkti. Kai viename Floridos kino teatre vietoj filmo „Ledo šalis“ („Frozen“) per klaidą buvo parodytas „Nimfomanės“ anonsas, mamos nespėjo savo vaikams dangstyti akių ir ausų. Džo lemtingą mylimąjį Džeromą vaidinantis Shia LaBeoufas jau iš anksto kurstė smalsumą žurnalistams cituodamas pastabą scenarijaus pradžioje: esą viskas filme daroma iš tikrųjų, išskyrus tai, kas uždrausta. Filmo belaukiančią žiniasklaidą labiausiai domino tas faktas, kad buvo naudojamos dirbtinės genitalijos, o aktorių kūnai skaitmeniniu būdu sulieti su pornožvaigždžių kūnais žemiau juosmens. Taigi buvo galima tikėtis filmo ties pornografijos riba – o gal net už jos. Iš tiesų filme daug atvirų sekso ir smurto scenų, vyriškų ir moteriškų genitalijų vaizdų. Lietuvoje net svarstyta, ar nereikėtų klasifikuoti filmo kaip pornografinio, o tai reiškia – uždrausti rodyti visuomenei. Laimė, tai neįvyko.

Taigi pavadinimas žada geidulių tenkinimo orgiją, o galbūt – leidimąsi į iškrypusios sielos gelmes. Tačiau nei vieno, nei kito filme nėra. Sekso scenos negeidulingos ir mechaniškos, jų teikiamą malonumą kritikai lygina su algebros poveikiu. Siela taip ir lieka nepažįstama, nes „Nimfomanė“ yra ne visai apie tai, kas rodoma. Jei tik leisimės suviliojami seksualinių nuotykių, režisierius kartu su Džo mus pastatys į vietą: „Tu viską ne taip supratai.“ Tuomet apie ką visa tai? Gal padės priminimas, kad šis filmas buvo kuriamas kaip paskutinė vadinamosios von Triero „Depresyviosios trilogijos“ dalis.  Vadinasi, tai yra depresijos tyrimas. „Antikristas“ klykdamas iš skausmo patvirtino pesimistinę nuojautą: pasaulis nėra sukurtas tam, kad jo laimingi gyventojai mylėtų vienas kitą – jį sukūrė ne Dievas, o velnias. „Melancholija“ ramino: vis tiek viskas pasibaigs – Žemę sudegins kosminė katastrofa, kad ir ką mes darytumėm. Po šių dviejų išvadų žiūrovams liko sulaukti, kas gali būti blogiau už šio liūdno ir beprasmio pasaulio pabaigą.

Sekso tema gali atrodyti kaip nuolydis, palengvėjimas, slėgio sumažinimas. Seksas – „stipriausia žmogaus prigimties jėga“, anot Džo, – vis dėlto neturi kosminių proporcijų, nepaisant visatos kūrimo mitų: juose veikiantys personažai yra tik žmogaus vaizduotės konstruktai. O iš tiesų fizinis kosmosas yra gana tuščias, bejausmis ir aseksualus. Kaip nimfomanės istorijų besiklausantis Zeligmanas, kurio ramus, neteisiantis ir geranorišką susirūpinimą spinduliuojantis veidas tarsi sugeria ir erotinius žaidimus, ir oralinį, ir grupinį, ir dviejų moterų seksą, ir masturbaciją, ir seksualines perversijas, ir pedofilo pateisinimą, ir geismo sukeltas komplikacijas į minties tuštumos akivarą. Jo veide nepamatysi pasmerkimo už besaikį sanguliavimą, kurio reikalautų krikščioniškoji gimtosios nuodėmės tradicija. Pasakojimo apie vaiką, paliktą dėl sadomazochistinio malonumo, netrikdo pasibjaurėjimas. Bet šio veido nesuvirpina ir geidulys. Kaip tik tai, regis, ir skatina Džo atskleisti vis kraupesnius savo poreikius ir nuotykius, kuriais ji aplink save ardė santykius, normas ir vertybes, išklibindama bendrabūvio pamatus, siurbdama patirtis tarsi juodoji abejingumo skylė. Jos – ir jaunos, ir pusamžės – veidas taip pat išlieka akmeniškai ramus, tik Stacy Martin akys iš visko šaiposi, o Charlotte Gainsbourg – gramzdina į melancholiją. Dvi frazės, kurias Džo ištaria pirmojo filmo pabaigoje pagaliau glamonėdamasi su mylimuoju, įrėmina šios spalvingos sekso lavinos problematiką: „užpildyk visas mano skyles“... „aš nieko nejaučiu“. Šiame filme stipriausia žmogaus prigimties jėga veikia kaip kosminė tuštuma, kurios neįmanoma užpildyti. O tamsoje sėdintis žiūrovas prieš savo valią įtraukiamas į skopofiliškų malonumų srautą.

Bet vos tik tai atsitinka, kokia nors netinkama personažo veido išraiška, žodis, reakcija išmuša iš vėžių – von Trieras nuolat šaiposi iš žiūrovo polinkio įsijausti. Tarsi sako: „Tu tikriausiai viską ne taip supratai.“ Tuomet atsitrauki ir imi brechtiškai analizuoti ekrane kuriamą pasaulį. Pamatai, kad daugelis dramatiškų filmo vietų yra von Triero ankstesnių filmų citatos: nepažįstamoji randama akligatvyje kaip abstrakčiose „Dogvilio“ dekoracijose, sekso be meilės kultą išpažįstančios merginos skanduoja „mea vulva, mea maxima vulva“ kaip dogmą, anoniminių seksomanų grupelė primena savanoriškus „Idiotus“, naktį pasigėrėti sniegu į balkoną išėjęs vaikas turėtų žūti kaip jo prototipas „Antikriste“, laukinės moters negalintis patenkinti vyras siunčia ją mylėtis su kitais kaip filme „Prieš bangas“ ir t. t. Čia kinas parodomas kaip galimybė išgyventi tas pačias akimirkas antrą kartą, nors ir truputį kitaip – situacijos atpažinimas verčia tikėtis analogiškos pabaigos, bet tas lūkestis vis nepatenkinamas, nes tai, kas atrodė taip pat, iš tiesų yra kitas gyvenimas kitoje vietoje. Taip režisierius sukuria svaiginantį déjà vu jausmą, kuris ilgainiui išmoko, kad nežinai, ko laukti – kol prarandi visus orientyrus. Kartu šie kūrybinių sprendimų pakartojimai kitame kontekste atskleidžia meninį paviršių prilaikančią konstrukciją. Tuomet paaiškėja, kad filmas apie seksą yra iš tiesų filmas apie patį režisierių ir kūrybinį procesą.

Abi Džo vaidinančios aktorės interviu sakė, kad per šį personažą von Trieras kalba apie save. Tik nebūtinai tai reiškia, kad jis pasakoja jį persekiojančias seksualines fantazijas. Tai gali būti tiktai į visiems suprantamą kalbą išverstas skausmingų išgyvenimų geismas, menininko polinkis laužyti suvokimo įpročius: „Galbūt vienintelis skirtumas tarp manęs ir kitų žmonių, – sako Džo, – yra tai, kad aš visada reikalavau daugiau iš saulėlydžio.“ Galbūt visos „kitus žmones“ šiurpinančios sekso scenos reprezentuoja kūrėjui būtiną pasiryžimą viską išmėginti, rizikuoti ir susižeisti. Tai komentuoja viena scena, kai anoniminių seksomanų klubo vadovės patarta Džo mėgina apsisaugoti nuo bet kokių užuominų į seksą slėpdama daiktus – apvyniodama plėvele: ji rodo, ką menininkas turėtų padaryti, kad taptų „normalus“. Jis turėtų susivynioti į apribojimų kokoną, nieko neliesti, užsikimšti ausis, užsimerkti ir nejudėti. Mat geismas yra susijęs su grožio išgyvenimu, estetinės pagavos prigimtis yra seksualinė – „įrėminimas kasdienybe, laukimas, izotopijos pertrūkis, panašus į lūžį, subjekto sukrėtimas, specifinis objekto statusas, juslinis judviejų ryšys, išgyvenimo unikalumas, būsimos absoliučios konjunkcijos viltis...“, jei prisiminsime Algirdo Juliaus Greimo apibrėžimą. Per Džo kovą su savimi režisierius parodo, kaip gyvena grožiui abejingi kasdienybės piliečiai – sterilizuotame vienodų paviršių pasaulyje, iš kurio pašalinti visi pavojai, bet kartu – ir malonumo galimybė. Jis saugus, bet miręs, net labiau negyvas nei džiovinti herbariumo lapai.

Tą vaizdą – celofaniniame kambaryje guli pajudėti bijanti rimta nimfomanė – nuo šiol prisiminsiu visada, kai Lietuvoje vėl iškils kokių nors idėjų ar kūrinių uždraudimo klausimas. Dar sovietmečiu įsigalėjęs vengimas kalbėti apie seksualumą ir perdėtai dvasingas kalbėjimas apie bekūnę Kristaus kančią tikriausiai kyla iš tos pačios baimės išbandyti ką nors naujo. Tokiam mąstymui filme siūlomas tikėjimo aukos sugretinimas su seksualiniu pasitenkinimu patiriant smurtą yra šventvagystė. To neturėtume matyti – kad neužsikrėstume neteisingomis mintimis. Visuomenės dorybių sargai uždengia mums akis ir ausis, kiekvieną aštresnį požiūrio kampą apvynioja plėvele, kad nesusižeistume. Ko nors daugiau iš saulėlydžio reikalaujančiam menininkui tenka emigruoti – išorėn ar vidun. Lietuvoje šį filmą reikėjo uždrausti, nes jis praardo plėvelę ir sužeidžia vidinės nelaisvės klausimu. Jis verčia klausytis nepatogių istorijų ir taip išvilioja mūsų slaptas nuodėmes ir troškimus viešumon. Kitaip tariant, von Trieras naudoja tą pačią strategiją kaip Džo – išmušinėdama skolas. Užsispyrusiems klientams ji pasakoja istorijas, kaip indikatorių naudodama „niekada nemeluojantį“ apnuogintą penį. Erekcija išduoda paslaptį ir vyras maldauja: „Viską atiduosiu, tik nebepasakok.“ Tai istorija, kurios jis negali klausytis. Analogiškai ir visas filmas yra sudarytas iš istorijų, kurių „teisuolių“ visuomenė negali klausytis. Bet baisiausia, kad jų adresatas Zeligmanas atsisako vertinti, netgi priešingai – visoms Džo papasakotoms perversijoms suranda kultūrinį ar filosofinį pateisinimą.

Tai įdomus prieštaravimas: Džo žino, kad ji elgiasi blogai ir už jos veiksmų neslypi joks aukštesnis gėris, tik „nuogas geismas“ – ne filmo „Prieš bangas“ herojės pasiaukojimas, kad kitas gyventų. Su visais mylėdamasi ligoninėje ji neapsigaudinėja padedanti savo tėvui pasveikti. Naktį palikdama vaiką, kad galėtų nueiti pas sadomazochistą K (Jamie Bellas, užaugęs Bilis Eliotas), ji žino, kad leidžiasi į pragarą. Tačiau von Trieras tuo neleidžia įsitikinti filmo žiūrovui, kaskart jį trikdydamas Zeligmano komentarais. Tai jis prilygina Džo patirtis Kristaus kančiai, tai jis sutaurina banaliausias scenas, suteikia joms mitologinę, simbolinę, kosminę prasmę. Žinodamas tiek daug prieštaringų požiūrių jis negali nieko griežtai vertinti ir vieną po kito griauna kadaise tvirtus moralinius orientyrus – nežinojimas įsitvirtina žiūrovo galvoje. „Nežinojimas yra Buda, – sako dzeno meistras Wu Bongas, kurio citatą rašydama šį straipsnį radau „Facebook’e“. – Nesvarbu, ką kas nors sako, ir nesvarbu, kaip gerai ką nors galima paaiškinti; galiausiai sprendi tu.“ Tačiau Zeligmanas nėra Buda – šį nežinojimo ir tolerancijos meistrą galima laikyti ir politinio korektiškumo įsikūnijimu, iš kurio šaiposi von Trieras, prieš porą metų išvarytas iš Kanų už pajuokavimą, kad esąs nacis. Per Zeligmano figūrą jis tai parodo kaip impotentišką veidmainystę – taip užjaučiamai, atidžiai visą vakarą klausęsis Džo istorijų, galiausiai jis pareikalauja prostitutės paslaugos: „Tu juk miegojai su tiek daug vyrų.“ – „Tu viską ne taip supratai“, – jam atsako Džo šūviu iš tikro šautuvo.

Vis dėlto ir ši interpretacija yra supaprastinanti. Įrėmindamas filmą Zeligmano ir Džo pokalbiu Larsas von Trieras šaiposi iš pačios interpretacijos procedūros – ne vienas kritikas čia įžvelgė menininko ir jo nesuprantančio, viską subanalinančio kritiko opoziciją. Bet ir ši opozicija banali, nes gali būti, kad tai yra režisieriaus pokalbis su pačiu savimi – tarsi viena jo pusė paklustų laukinės gamtos impulsams, o kita nuolat stengtųsi jiems suteikti kultūrinę formą. Tarsi von Trieras šaipytųsi ir iš savęs paties, atsitiktinumuose ieškančio istorijų, banalybėse – gilių prasmių, o tikėjimuose – abejonės. Deja, ir šiuo klausimu jis mus palieka nežinomybėje – šaiposi jis iš senąją Europą apsėdusio nežinojimo, kaip ką suprasti ir vertinti, ar ragina viską pasitikti su klausimu, nepasitikėti jokiais atsakymais ir toje kosminėje tuštumoje, pakilus virš viso pasaulio geismų ir judesių, kada nors sušukti „aha!“. Šio režisieriaus kritikai ir gerbėjai sako, kad jis „pavojingas“. Galbūt daugelis turi omenyje jo gebėjimą erzinti. Tačiau tikrąjį pavojų kelia būtent ši nesvarumo būklė, kurioje jis kaskart palieka žiūrovą, pats juokdamasis. Greičiausiai ne Budos, o depresuojančio išminčiaus juoku.