Žudymo aktas
(The Act of Killing)


Režisieriai Joshua Oppenheimer, Christine Cynn, anonimas | Operatoriai Carlos Mariano Arango de Montis, Lars Skree, anonimas | Muzika Elin Øyen Vister
2012, Danija, Norvegija, Jungtinė Karalystė, 159 min. Platintojas Lietuvoje Scanorama


Prisiminti, atlikti, parodyti

Pasakojimai apie nepasmerktas žudynes – labai keista atminties ir prisiminimų forma. Keista, nes jas mačiusiems ir prisimenantiems reikia surasti savo atspirties taškus – kas auka, kas budelis, kas kaltas ir koks tų kaltųjų ratas. Kai 10-ojo dešimtmečio pradžioje Rithy Panhas pradėjo kurti dokumentinius filmus apie 1975– 1979 m. vykusias Kambodžos žudynes, apie Raudonųjų khmerų teismą dar nebuvo nė kalbos, jis prasidėjo tik po dvidešimties metų. Todėl kassyk susitinkant su liudytojais, dalyviais, išgyvenusiais ir nukentėjusiais, reikėjo ieškoti ir kategorijų, ir būdų suteikti atminčiai ir pasakojimams regimą formą, vizualumo tvarką, kuri pati „artikuliuotų“ patirtį.

Žymiajame 2003 m. filme „S-21: Raudonųjų khmerų žudymo mašina“ („S-21, la machine de mort Khmère rouge“, 2004) Panhas filmuoja, kaip du kaliniai iš vos kelių išgyvenusiųjų kalėjime „S-21“ susitinka su savo prižiūrėtojais, juos kankinusiais ir dalyvavusiais atliekant mirties bausmę. Vien šiame kalėjime įvairiais skaičiavimais buvo kankinta ir nužudyta nuo 17 iki 20 tūkst. žmonių. Buvę prižiūrėtojai, tada visai jauni žmonės, pasakodami ir rodydami kasdienybės rutiną nejučiomis pereina į jos atlikimą – dar ką tik tuščiame kambaryje iš oro lipdę kalinius ir jų vis tikrinamus užraktus, jie staiga ima rėkti ant fantominių, seniai – kartais pačių prižiūrėtojų rankomis – išnykusių kūnų.

Laikas ima slysti ir tįsti, o šių žmonių kūnų ir balso įstrigimas išsitęsusioje praeityje, neatskiriamoje nuo dabarties, parodo neišspręstą, nesudėliotą jiems patiems ir jų kadaise kankintiems žmonėms istoriją, kurioje nėra aiškiai įvardytų vaidmenų. Ivone Margulies tokius filmus vadina „įkūnyta istoriografija“: kai parašytos ir perskaitytos, daugmaž priimtos istorijos nėra, dokumentinio kino personažai kuria ją prisiminimo aktu ir atlieka (reenact) kūnu.

Tokią istoriją įvaizdina ne tik filmai apie neišspręstas kiek nutolusios praeities versijas, bet ir filmai apie kontroversišką, mūsų akyse besidėliojančią dabartį. Antai Errolo Morriso „Standartinė veiklos operacija“ („Standard Operating Procedure“, 2008) nagrinėja fotografijas, kurias Irako karo metu Abu Graibo kalėjime darė karo policijos pareigūnai. Šiose fotografijose, pasklidusiose žiniasklaidoje, internete ir televizijos laidose, užfiksuota tarnybos kasdienybė, į kurią patenka ir įvairiausiais būdais išnaudoti, žeminti, kankinti kaliniai. Filmas iš naujo aiškinasi ribą tarp smurto, jo laipsnių, kai smurtas atliekamas prieš fotokamerą, ir to, kas karine kanceliarine kalba vadinama „standartine veiklos operacija“, t. y. leistina kvotimo ir kalinimo forma. Nors teismas įvyko, ši istorija ir karinių institucijų veiksmai išliko pilkojoje zonoje, slepiančioje daug neaiškumų ir įtarimų piktnaudžiavimu.

Be įvykių dalyvių, davusių parodymus (kai kurie iš jų jau nubausti), liudijimų, filme naudojamas scenų atkūrimas – įkūnytas atlikimas. Įkūnijamos smurto scenos, iš esmės jos – inscenizuotos fotografijos, kurioms suteikiama trukmė: inscenizuotame kalėjime vaizduojami smurtiniai, žeminantys veiksmai iš nuobodulio ar įsivaizduojamo reikalo, ne sykį pasibaigę kalinių mirtimi. Tačiau šios scenos visuomet atsietos ir nuo įvykių dalyvių, šie pasakoja savo versiją studijoje, niekieno erdvėje, būdami „kalbančiomis galvomis“, ir nuo įvykių vietos, nes naudojamos specialiai sukurtos dekoracijos.

Filmas prieštaringas – viena vertus, jis atkreipė dėmesį į kariuomenės uždarumą, jos kone neribotas galias, į savotiškai anestezuojantį fotoaparato ir jo kuriamo žiūrėjimo būdo įsigalėjimą, kai veiksmas – smurtinis, perversiškas, išnaudojantis – redukuojamas į atvaizdo paviršių, tarsi panaikinantį jo radimosi perspektyvą. Kaip rašė Susan Sontag, „šitos fotografijos – tai mes“, jos kyla iš mūsų – plačiąja prasme – sukurtos visuomenės.

Kita vertus, šis filmas sužadino diskusijas apie įkūnijimo, inscenizavimo etiką. Garsus dokumentinio kino istorikas ir teoretikas Billas Nicholsas priekaištauja Errolui, kad šis, atsiejęs veikėjus, vietą ir veiksmą, fotografijas ir jų įkūnijimą, primeta žiūrovams ir žiūrovėms etiškai problemišką poziciją, palyginamą su Steveno Spielbergo dujų kamera „Šindlerio sąraše“ (1993), į kurią atvedami žiūrovai. Errolo filme jie tampa tiesioginiais smurto, seksualinės prievartos, kankinimų liudininkais ir dalyviais, vizualioje filmo tvarkoje neturinčiais būdo susieti „individualią patologiją ir nacionalinę politiką“ ir surasti atspirties tašką (žr. straipsnių bloką „Reframing Standard Operating Procedure – Errol Morris and the creative treatment of Abu Ghraib“ žurnale Jump Cut, 2010, 52).

Joshua Oppenheimerio filmas „Žudymo aktas“ (2012), pasakojantis apie 1965 m. Indonezijoje prasidėjusias skerdynes, kurių aukų skaičius, įvairiais duomenimis, siekia nuo pusės iki milijono per mažiau nei dvejus metus, taip pat klausia apie atminties įvaizdinimo formas, įkūnijimo ir atlikimo kainą bei ribas, apie tai, kaip vizualumo režimai tvarko ir istoriją, ir jos suvokimą. Kaip ir Panhas, Oppenheimeris dirba su masinių žudynių istorija. Tik šiuo atveju anų įvykių dalyviai, nors ir ne visi didžiuojasi praeitimi, priklauso valdantiesiems.

Apie šį filmą galima papasakoti ir kitaip: tai filmas apie žudiką Anwarą, taip mėgusį amerikiečių kiną, jog pagrindinio darbo vietą įsirengė priešais kino teatrą. Darbas – kankinimas ir žudymas. Pasirenkamos mizanscenos – iš pamėgtų gangsterių filmų. Žingsniai per gatvę iš kino į kontorą – Elvio Presley ritmu. Anwaras gerai juda ir šiuos žingsnius atlieka tiksliai, kaip prieš 50 metų.

Dar kitoks filmo atpasakojimas pabrėžtų, jog „Žudymo aktas“ – filmas apie ekscentriškus žudikus, kurie, gavę ekscentriško režisieriaus siūlymą parodyti, kaip jie kadaise žudė, rodo ir kaip žudė (pasitelkdami aukų vaidmenims savo šeimos narius), ir kokius sapnus ir regėjimus patyrė, ir kaip noriai pristatė triūso rezultatą namiškiams. Nereikėtų apsigauti – čia viskas tikra: Anwaras iš tiesų „gangsteris“ (jo bendrai kino teatras kildina šį žodį iš „laisvas“), išžudęs daugybę žmonių; Anwaro padėjėjas Hermanas – „gangsterių“ teatro (taip, sukarinta mafija turi savo teatrą), kuriame visus vaidmenis atlieka vyrai, aktorius; režisierius ir toliau palaiko ryšį su Anwaru, nes jaučiasi atsakingas. Net gigantiška žuvis, kurios fone Anwaras, Hermanas ir dekoratyvios šokėjos atlieka vizijų šokius, – tiesiog apleistas žuvies restorano pastatas.

Anwaras daug kartų rodo, kaip kankino ir žudė, koks smaugimo būdas patikimiausias, kokias fantazijas ir vizijas, taip pat smurtines, patiria. Kaip ir Panho prižiūrėtojai, vos paskelbęs, ką dabar darys, įgudusiu judesiu tai ir atlieka, tampa „anuo“ kūnu, kurio raumenys ir gestų choreografija prisimena rutininį žiaurumą.

Wernerio Herzogo filme „Mažylis Dyteris turi skraidyti“ („Little Dieter Needs to Fly“, 1997) vokiečių kilmės amerikietis lakūnas Dieteris Dengleris prisimena, ką išgyveno patekęs į nelaisvę Vietnamo karo metu ir pabėgęs per Laosą ir Tailandą. Jis rodo ir nuolat šneka, kaip buvo rišamas, rakinamas, kaip badavo, savaičių savaites ėjo per miškus, ne vieną sykį vos nežuvo, bet išsigelbėjo. Tačiau šis filmas tam tikra prasme – apie priešingą nei „Žudymo akte“ dalyką: per tris dešimtmečius, praėjusius nuo pabėgimo, Denglerio pasakojimas nugulė, susiformavo, apaugo tiksliomis detalėmis, įgijo fotografinių ir kino dokumentų, todėl prisiminimų atlikimas įvykių vietoje rodo ne tiek prisimenantį kūną, kiek pertrūkį tarp įžodinto prisiminimo ir kūno. Svarbiausias gyvenimo įvykis, dėl kurio Dengleris gali gyventi tik name, kurio durys nerakinamos, ir išlieka svarbiausias, poreikis sugrįžti prie jo labai stiprus, tačiau gerai sudėlioti, itin racionalūs žodžiai kone sandariai padengia visą atminties erdvę, nepaisydami kūno pastangų prisiminti dar kažką. Todėl vietiniai gyventojai išlieka nebylūs rekvizito teisėmis, o tylėjimas pačiam Dengleriui toks retas.

Anwaro – ir tokių kaip jis – kūnai virsta scena, kurioje sumyšta pasakojimas ir atlikimas, diegezė ir mimezė. Šioje kūno scenoje įsikuria osciliuojantis temporalumas: iš prisiminimo – į veiksmą ir atgal. Šį atminties spektaklį dar labiau komplikuoja tai, kad kūnas ir prisiminimas nuolat stilizuojami: žanro rėmus sufleruoja gangsterių filmai, miuziklai, camp estetika, trash siurrealizmas Johno Waterso stiliumi, sutirštintai euforiška pokalbių šou intonacija. Pagal nutylėjimą dokumentika paprastai bando rodyti, kaip „yra“ ar „buvo“, o šis filmas iš karto eina prie to, kaip įmantriai atsimenama, vaizduojama. Žudikui atiduodama visa kūrybos galia: jo fantazijos, beveik neatmieštos kitų, – vienintelė atminties apie skerdynes forma, o jis (budelis) – vienintelis atminties subjektas.

Žiūrėti tokį filmą keblu – jis nuolat verčia keisti žvilgsnio į smurtą ir žudymą būdą. Nespėji susigaudyti, kas vyksta – Oppenheimerio ar Anwaro režisuojamas spektaklis, šiurpinanti vizija apie valgomas kepenis ar „tikrasis“ prisiminimas apie seną kankinimą ir tikri, be kabučių traukuliai, o jau tenka iš naujo spręsti apie šokio su plunksnomis vietą vizualiame atminties koliaže. Kažkuriuo metu galima pagalvoti, kad tai ne dokumentika, kad ir kas tai būtų, o mocumentary – įvairių ir gausiai paplitusių (dokumentinio) kino formų, pasakojančių apie smurtą, mėgdžiojimas ir parodija. O jei taip – tai filmas apie žiūrėjimo į žudymo aktą kultūrinius įgūdžius, apie jo prisijaukinimą ir mokėjimą skaityti per saugų nuotolį, pagal įvaizdinimo ir įkūnijimo taisykles, kurias filmas nuolat keičia ir daugina.

Galiausiai tai filmas apie etatinius kataklizmų atminties narpliotojus, kurie tiki laisvinamąja, skaidrinamąja refleksijos galia, bet šiuo atveju lieka apgauti. Žudiko iš „Žudymo akto“ spektakliai, regėjimai, camp estetika ir miuziklai nėra refleksijos ar apsivalymo gestas. Tai nuolatinis to paties profesionalaus veiksmo – kankinimo ir žudymo – atlikimas, paįvairintas (o ne sukeistintas) stilistinėmis ir tiesioginėmis citatomis iš kino teatro kaimynystėje repertuaro. Tiesiog geras žudikas, pats įsirašantis į istoriją.

Nors, purtomas konvulsijų, niekaip negali vemti.