Nauja draugė
(Une nouvelle amie)
Tapatybių išpardavimas
Režisierius ir scenarijaus autorius François Ozon
Operatorius Pascal Marti
Vaidina Anaïs Demoustier, Romain Duris, Raphaël Personnaz, Isild Le Besco
2014, Prancūzija, 105 min. Platintojas Lietuvoje A-One Films Baltic
François Ozono naujausiame filme „Nauja draugė“ kino ekrane kaip vitrinoje išstatomos įvairiausios seksualinės ir lyties tapatybės. Scenarijuje nesusitelkiama nė į vieną filmo vei- kėjo liniją, bet greitai ir lengvai bėgama per dviejų šeimų istorijas ir skirtingų tapatumų problemas. Smagu pasakoti lengvai, dar smagiau tokias istorijas žiūrėti, bet dažnai blizgesys neleidžia įžiūrėti vitrinų atspindžių, tad neaišku, ką išties norima parduoti.
Kler ir Laura yra vaikystės draugės. Laura yra ta gražioji, o Kler – nelabai. Davidas, vėliau Virdžinija, veda Laurą, jie susilaukia dukrelės, bet gražioji mama miršta. Kler yra ištekė- jusi už Žilio, bet daug ženklų atskleidžia, kad moterys jai patinka labiau nei vyrai. Nauja draugė labai greitai pakeičia buvusią viso gyvenimo meilę. Pamačiusi mylimos draugės vyrą, dėvintį Lauros suknelę ir peruką (primenantį jos šukuoseną), Kler patiria šoką, bet greitai iš jo išsivaduoja ir užmezga santykius su Davidu-Virdžinija. Galų gale iš dviejų šeimų lieka viena, įveikusi visas kliūtis. Paskutinis filmo kadras, palydintis naują šeimą holivudine maniera, dovanoja laimingą pabaigą, nes, anot režisieriaus, jie (jos) to nusipelno.
Nuorodų į Holivudo aukso amžiaus filmus gausu visoje Ozono filmografijoje. Jos visuomet buvo populiarios ir kartais netgi labai produktyvios, bet dažniausiai tam reikia labai įtaigaus tikslo. Pavyzdžiui, į Toddo Hayneso „Toli nuo rojaus“ (2002), kuris atliepia Douglaso Sirko „Viskas, ką leidžia dangus“ (1955), įvedama rasizmo problema, suteikianti jam papildomą prasmę. Ozono stilistika „Naujoje draugėje“ taip pat gerai atpažįstama. Jis imasi žaisti su klasikinėmis Holivudo melodramomis ir komedijomis, tačiau pasakoja labai almodovariška intonacija. Šiuolaikiškos problematikos perteikimas populiaria kino kalba su aiškiomis nuorodomis į minėtąjį holivudinį kiną Ozono atveju suskamba itin keistai. Prancūziškas amerikietiškos idilės variantas, kuris būtų smagus dėl savo satyrinių akcentų, deja, lieka dviprasmišku bandymu vitrinoje išstatyti visus normų neatitinkančius variantus.
Namai, šukuosenos ir mados dvelkia jau pabodusiu retro stiliumi ir stilingu jo tikrai nepavadinsi. Moteriškumas čia taip pat eilinį kartą sutelkiamas į lakuotus nagus, pailgintas blakstienas ir raudonas lūpas. Filmas pretenzingas, bet po jo lieka vien turinio ir formos disonansas. Paliestos temos svarbios ir aktualios, bet veikia tik kaip fonas santykių peripetijoms. Filmas trūkčioja tai pirmyn, tai atgal – iki galo nenueinama nei į satyrinės komedijos, nei į skaudžios ir sentimentalios melodramos pusę. Šis „tarp“ būtų labai sveikintinas ir netgi įžvalgus, atspindintis neišvengiamą kasdienybės absurdiškumą ir lėkštumą, bet iki galo taip ir nėra įgyvendinamas. Įvykių gausa neleidžia įsiklausyti nė į vieną veikėją. Užtat labiausiai ir įsimena keičiamos suknelės ir perukai. O juk Ozonas jau ne kartą yra taip taikliai žaidęs žanrais ir įdėmiai įsižiūrėjęs į įvairių tapatybių kitimus, praradimų būsenas: „Po smėliu“ (2001), „Aštuonios moterys“ (2002).
Prie jau ir taip tiršto tapatybių žaismo dar prisideda ir mirusios Lauros šešėlinis buvimas, kuris primena „Tvin Pykso“ Lorą – tokia pat daili blondinė, visus kerėjusi ir žadinusi aistrą, savo ypatinga egzistencija prisilietusi prie visų ją pažinojusių. Šįkart po filmo dar ilgai skambėjo iš praeities atgaivinta „Bat for Lashes“ daina „Laura“. Juk ir vardas sutampa, ir tema artima, ir vyrauja sentimentalūs akordai. Tik popmuzikos atlikėja trumpesniame nei 5 min. videoklipe sugebėjo labiau pajusti ir perteikti sudėtingą santykį, o sentimentalumą pakelti į šiek tiek gilesnio išgyvenimo lygmenį.
Nors filmas „Nauja draugė“ daugiasluoksnis (siekiama papasakoti ir apie transseksualumą, ir homoseksualumą, suabejoti „normalios“ šeimos samprata, meile bei vienatve), jis seklus arba tiesiog praslysta visų temų paviršiumi. Tarsi vadovaujamasi principu, jog kontroversiška tema jau pati savaime turėtų garantuoti filmo vertę. Kita vertus, gal žiūrovų pasidairymas po vitrinas, siūlančias kažką kito nei įprasta, padengia išpardavimo išlaidas.
