Tarp žvaigždžių
(Interstellar)
Meilė kaip laiko mašina
Režisierius Christopher Nolan
Scenarijaus autoriai Jonathan Nolan, Christopher Nolan
Operatorius Hoyte Van Hoytema
Vaidina Matthew McConaughey, Anne Hathaway, Casey Affleck, Michael Caine, Topher Grace, Jessica Chastain
2014, JAV, Jungtinė Karalystė, 165 min. Platintojas Lietuvoje AcmeFilm
Kosmosas grįžta į ekranus – nors niekada nebuvo visiškai dingęs. O atsirado kartu su kinu – dar 1902 m. Georges’as Mélièsas sukūrė skrydį į Mėnulį. Nespėjome pasigėrėti kosmine „Gravitacijos“ tyla, o Christopheris Nolanas jau sviedžia mus į juodąją skylę, atveriančią n-tąją dimensiją ir leidžiančią pagreitintai keliauti tarp žvaigždžių. Kosminės erdvės ir tolimų šviesulių vaizdai – vieni įspūdingiausių ne tik Nolano, bet ir apskritai šio žanro filmuose. Nepamirštami milžiniškų bangų talžomo dangaus kūno kadrai arba aštriai spengiantys ledo žvaigždės peizažai. Einantys paklajoti po „kosmoso“ platybes liks patenkinti.
Nolano filmai išsiskiria įtaigiai kuria- mais paraleliniais pasauliais – atminties, sapno ar „anapusinės“ erdvės. Ypač įspūdinga „Pradžios“ (2002) minties galia formuojama architektūra, o ir kituose filmuose vaizduotės ir realybės susidūrimai įgauna fantastinių, trijų dimensijų pasaulyje nesuvokiamų savybių. Nolanas šiuo metu yra kinematografiškai tąsiausio laiko kūrėjas – laikas tai susitraukia, tai išsitęsia, veikia paraleliai dabartyje, praeityje ir ateityje. Įdomu, kad tam jis bando rasti mokslinių paaiškinimų – dirba su fizikais ir net filmo žiūrovams išdėsto ne kiekvienam suprantamus erdvės išlenkimus ir laiką ryjančių juodųjų skylių teorijas.
Filmo pradžioje virš laukų pasirodo nepilotuojamas lėktuvėlis, jį vejasi filmo protagonistas, buvęs NASA pilotas, o dabar fermeris Kuperis su vaikais. Lėktuvėlis priverčia atsiplėšti nuo darbų ir sukelia nostalgiją – nes po Šaltojo karo kosmoso lenktynių brangios tyrimų programos uždarytos. Net JAV mokyklose aiškinama, kad jokio amerikiečių išsilaipinimo Mėnulyje nebuvo – viską esą inscenizavo ir nufilmavo Kubrickas, kad sužlugdytų sovietų ekonomiką. „Anksčiau žmonės žvelgė į žvaigždes, o dabar nepakelia akių nuo dulkėtos žemės“, – sako Kuperis. NASA veikia kaip pogrindinė organizacija, todėl reikia svarios priežasties naujai kosminei odisėjai.
Nolanas nenori eilinės kosminės misijos – tai lemiamas skrydis, nuo kurio priklausys žmonijos ateitis. Todėl vangi filmo pradžia skirta apokaliptinio peizažo tapymui: pasėliai nyksta, siaučia baisios dulkių audros, artėja neišvengiamas badas. Laukiantys kosminių vaizdų pirmiausia turi ištverti fermerio kasdienybę – važinėjimą Žemėje senu kledaru po kukurūzų laukus. Per tą laiką žiūrovas turėtų pamilti herojus ir gimtąją planetą, bet nepamilsta. Neįkvepia lakūno-fermerio transformacija ir racionalūs pagrindinio herojaus santykiai su savo vaikais. Nors labai stengiamasi pabrėžti jo rūpinimąsi sūnumi ir ypač dukra Merfe, nepaisant aistringų deklaracijų ir ašarotų akių kažkas tame šeimyniniame paveiksle neįtikina. Tarsi Kuperis ir Žemėje vaikščiotų su skafandru.
Viskas tik dar labiau paaštrėja Kuperiui susidūrus su profesoriumi Brandu. Šis aiškiai pasako, kad žmonija pasmerkta ir kad tarpgalaktinės misijos astronautai ruošiami ne tam, kad išgelbėtų pasaulį, o kad jį paliktų ir įsikurtų kitoje planetoje. Tačiau pagrindinis herojus taip nemano. Įdomu, kad jį motyvuoja ne žmonijos likimas, o jo vaikų ateitis. Toks šeimos ryšių iškėlimas kosmoso filme – XXI a. pradžios ženklas, išskiriantis jį iš kitų sci-fi žanro filmų. Tačiau jei tėvo vaidmuo svarbesnis už žmonijos gelbėtojo – ar pasirinktas tas aktorius? Matthew McConaughey puikiai vaidina vienišus kovotojus su sistema („Dalaso klubas“) ar romantinius personažus. Vaikai jam neįdomūs – bent jau toks įspūdis susidaro klausant jo pokalbių su dukra, kai pro sukąstus dantis dusliu balsu košia žodžius. Taip jis kalba su visais, ir vaikas – jokia išimtis.
Nolanui svarbus ne tik paralelinių realybių įvaizdinimas, bet ir jų sužmoginimas. Jo filmai nespinduliuoja modernistinės epochos technologinio patoso. Už kosmoso užkariavimą režisieriui daug svarbesni santykiai tarp žmonių Žemėje. Jis netgi perrašo savo brolio Jonathano sukurtą scenarijų, pakeisdamas vieną iš pagrindinių herojų mergaite. „Tarp žvaigždžių“ yra filmas apie stiprų tėvo ir dukters ryšį, nesavanaudišką meilę, kuri (o ne vienišo didvyrio žygiai) išgelbsti pasaulį. Tokia pakilia gaida galima būtų ir baigti, tačiau autoriaus intencijos ne visada sutampa su rezultatu. Ir įtarimą kelia ne išradingai sumontuoti kosmoso vaizdai, o būtent artimų žmonių santykiai.
Nors dukros personažas įvairiapusis ir savarankiškas, suaugusi ji tampa garsia mokslininke, bet gyvena savo tėvo užprogramuotą gyvenimą. Ateities kartos ją garbina kaip žmonijos gelbėtoją, bet mes juk matėme (ir ji pati pripažįsta), kad išsigelbėjimo raktą jai perdavė tėvas iš paralelinio pasaulio, mėtydamas knygas pagal Morzės abėcėlę. Nors dukra ir astronautė Amelija akcentuoja jausmų, ypač meilės, svarbą priimant svarbius sprendimus, meilė tampa reikšminga tik tada, kai pagrindinis herojus tai supranta. Jo racionalus sprendimas ir pasitikėjimas klastingu daktaru Manu (puikus Matto Damono vaidmuo) vos nesužlugdo misijos, tačiau padaręs klaidą jis perima „meilės“ naratyvą ir perduoda kaip svarbiausią savo žinią ateities kartoms. Ar dėl to reikėjo taip toli skristi?
