Baltas šešėlis
(White Shadow)
Baimės gniaužtuose
Režisierius Noaz Deshe
Scenarijaus autoriai Noaz Deshe, James Masson
Operatoriai Noaz Deshe, Armin Dierolf
Vaidina Hamis Bazili, James Gayo, Glory Madgalena, Cyril Mbaywayu
2013, Italija, Vokietija, Tanzanija, 115 min. Platintojas Lietuvoje „Kino pasaka“
Bet kartais kinas ryžtingai išveda žiūrovą iš komforto zonos. Vienas tokio kino pavyzdžių – tai debiutinis Noazo Deshe „Baltas šešėlis“. Per kino festivalius sėkmingai keliaujantis ir Luigi De Laurentiis prizu už geriausią debiutą Venecijoje apdovanotas filmas „Baltas šešėlis“ yra iššūkis, dviejų valandų trukmės žiūrovo išbandymas ir tema, ir jos perteikimu.
Tanzanijoje žmonės medžioja albinosus, nes tiki jų kūno dalis turint magiškų galių. Tai ne režisieriaus išmonė, o šios šalies realybė. Kai nužudomas Aliaso tėvas albinosas, motinai nebelieka nieko kito, kaip tik gelbėti sūnų, kuriam gresia toks pats likimas. Berniuką ji atiduoda mieste gyvenančiam broliui. Motinos ir sūnaus atsisveikinimas nesuteikia vilties pasimatyti, tačiau nėra sentimentalus. Aliasas su dėde važiuoja automobiliu, iš paskos sekanti motina dar spėja priminti – gerai mokykis, būk vyras, sukurk namus. Valgyk, bet ne per daug. Nevok. Myliu tave. Automobilis nuvažiuoja. Nuo šiol Aliasas gyvens mieste, duoną valgys iš to, ką uždirbs su dėdės dukra pardavinėdamas niekniekius pravažiuojančioms mašinoms.
Tamsa, kurią jaučiame tykant jau nuo pirmųjų filmo minučių, išmoningai lydi kiekvieną kadrą. Nuo minimalistinio ir atmosferiško garso takelio iki atšiaurių urbanistinių peizažų, filmas alsuote alsuoja nelaimės nuojauta. Net tada, kai vaikai žaidžia, juokauja ar dalijasi savo svajonėmis, žiūrovą neišvengiamai lydi prisiminimas apie blogį, kuris, jei bandomas pagrįsti ir pateisinti, yra dar kraupesnis nei bejausmis žiaurumas.
„Balto šešėlio“ laikas pabrėžtinai lėtas, nė vienoje scenoje žiūrovui nesiūlantis trumpesnio kelio. Preciziškas kasdienybės fiksavimas rankine kamera sukuria kone dokumentalumo įspūdį, – ji tokia, kokia yra iš tikrųjų. Pilka, nuobodi, slegianti. Fragmentiška, nes filmas nepasakoja linijinės istorijos. Į kasdienybės fiksavimą įpinamos nesamo, įsivaizduojamo laiko nuotrupos tik dar labiau sustiprina takaus laiko įspūdį. Žiūrovą gilyn gramzdinantis Deshe filmo lėtumas vargina, tačiau supranti šį jausmą buvus reikalingą, kai paskutinėje filmo dalyje iš tykaus (tariamo) dokumentalumo esi išplėšiamas kone į trilerio greitį ir įtampą, sujaukiančią visa tai, ką iki šiol manei buvus šio filmo taisyklėmis. Šiam šuoliui žiūrovas nėra paruošiamas ar įspėjamas, įtampa nėra užauginama. Šis šuolis neįprastas kino laikui, todėl veikia taip stipriai, kad, nepaisant lydinčios baimės ir grėsmės nuojautos, žiūrovas po tiesioginės akistatos su blogiu lieka visiškai sukrėstas to, ką žinojo nutiksiant nuo pat pradžių.
Tanzanijos kultūra, papročiai, socialinės problemos gali atrodyti beprotiškai tolimos bei sunkiai suprantamos ir po filmo peržiūros. „Baltas šešėlis“ neatsako į visus galimai kilsiančius klausimus, nesirenka lengviausio kelio ir nesupaprastina problemos. Perprasti sudėtingą, daugiasluoksnį režisierius Noazo Deshe požiūrį į šiandienos Tanzaniją gali būti sunku, tačiau sužinoti apie tokias žmonijos žaizdas ir neturi būti lengva.
