Force Majeure

Skersvėjis 


Režisierius ir scenarijaus autorius Ruben Östlund

Operatorius Fredrik Wenzel
Vaidina Johannes Bah Kuhnke, Lisa Loven Kongsli, Clara Wettergren, Vincent Wettergren, Kristofer Hivju, Fanni Metelius
2014, Švedija, Danija, Prancūzija, Norvegija, 118 min. Platintojas Lietuvoje „Scanorama“ 


Pasiturinti šeima atostogauja Prancūzijos Alpėse, slidinėja. Antrą atostogų dieną pietaudami jie stebi jų link riedančią sniego laviną. Iš pradžių viskas gerai, tačiau netrukus atrodo, kad lavina tuoj įsirėš į restoraną. Kyla panika, vyras pabėga (vienas), žmona su klykiančiais vaikais paskęsta sniego dulkėse. Viskas nurimsta, visi lieka gyvi sveiki. Tėvas grįžta prie stalo. Tuomet – neverbalinė įvykio analizė, versijos, pasiaiškinimai, ašaros, prisipažinimai, protrūkiai ir fantasmagorinės atomazgos.

  

Skamba lyg „Dogmos ’95“ filmo aprašymas. Beveik Thomaso Winterbergo „Šventė“ („Festen“) – kamera ant peties, neramus tempas, aštriais pokalbiais besiskleidžianti tema. Tačiau režisierius Rubenas Östlundas į labai skandinavišką temą ir situaciją pažvelgia visai kitu rakursu – kiekvieną kadrą stilizuodamas iki grakščios, preciziškai sustyguotos fotografinės kompozicijos. Tai savotiška antidogma. Mažiausiai 40 dublių. Kad neliktų nė kruopelės improvizacijos, kad viskas virstų šaltu it ledas paveikslu.

 

Todėl „Force Majeure“ – negailestingai aštrus. Į kai kurias scenas net baisu įsipjauti. „Kad kiekviename kadre būtų kuo daugiau skausmo“, – apie savo lūkesčius sako režisierius. Jam pavyksta. Filmo keliamas skausmas – ne tas, kurį jaučiame įsijautę į Ingmaro Bergmano „Scenas iš vedybinio gyvenimo“. Jis nedirgina jausmų, jį žiūrint nesinori verkti, atmintis nedirba to nemalonaus darbo: į paviršių nekelia patirto skausmo, neveda paralelių su asmeniniais įvykiais. Tai skausmas, kuris, regis, visiškai nesusijęs su tuo, kurį žmogus sukelia kitam žmogui. Snieguotoje teatro scenoje – Alpėse – režisierius pusto absoliučios vienatvės jausmą.

 

Tam Östlundui reikalinga ekstremali, nuo hiperbolės iki virpėjimo įtempta situacija. Jam reikia lavinos. Režisierius nekuria dar vienos santykių dramos, neanalizuoja vyro ar moters vaidmenų (nors tai filme užčiuopti lengviausia) ir nenori, kad žiūrovas užduotų sau klausimą – o ką daryčiau aš. „Force Majeure“ – tai farsas, virstantis nusibodusiu teatru, beviltišku spektakliu, kurį reikia išgyventi.

 

Östlundas atlieka anesteziją ir fiksuoja ekstremalumą, tai – kas yra po eilinio barnio, atostogų, konflikto ar vaidmenų oda. Ir režisieriui, ir žiūrovui ją prapjauti padeda konceptuali filmo estetika, improvizacijos ignoravimas, sugebėjimas išvengti „tai vyksta iš tikrųjų“ jausmo. 

 

Būtent todėl dalis scenų iškyla kaip makabriškos, net neįtikinamos, perspaustos. Kai pagrindinis veikėjas negali nustoti verkti, norisi net suprunkšti. Kai žmona drebėdama aiškinasi įvykių aplinkybes su nepažįstamais žmonėmis, norisi prasmegti skradžiai žemės. Kai atvykęs šeimos draugas ieško loginių paaiškinimų, darosi paprasčiausiai nejauku. Kai fone skambant tiesiog įkyriai muzikai pagrindinis veikėjas maloniai nustemba išgirdęs iš merginos, kad jos draugė mananti, jog jis – gražiausias vyras bare, o už keliolikos sekundžių ji vėl prieina ir atsiprašo sakydama, jog suklydo, draugė turėjusi omeny kitą asmenį, potencialus vyro atsiprašymas už tai, kad pabėgo išsigandęs lavinos, atrodo toks pats absurdiškas. Šios ir kitos ilgos scenos žiūrovo nespaudžia į kampą, nekuria jokio emocinio uragano, tiesiog iš lėto pučia vėsą, daro mažą skersvėjį. 

 

Artėjant filmo pabaigai režisierius atidaro vis daugiau durų bei langų. Skersvėjis didėja kartu su žiūrovo sutrikimu. Ir tuomet, kai vaikų akyse susikompromitavęs vyras (iš tikrųjų vaikai tėvo nesmerkia, tai akivaizdu, bet žmona jaučia kitaip) teatrališkai išgelbsti žmoną, o ji, vos išgelbėta, dar teatrališkiau tiesiog atsistoja ir nueina – farsas pasiekia kulminaciją ir konfliktą vienu metu. Ar apskritai yra toks dalykas kaip atomazga?