Foxcatcher
Peizažas šūviui
Režisierius Bennett Miller
Scenarijaus autoriai E. Max. Frye, Dan Futterman
Operatorius Greig Fraser
Vaidina Mark Ruffalo, Channing Tatum, Vanessa Redgrave, Steve Carell, Sienna Miller
2014, JAV, 135 min. Platintojas Lietuvoje „AcmeFilm“
Naujausias jo filmas „Foxcatcher“ – tai vedžiojimas pirštu per šaltą pistoleto vamzdį, žinant, kad anksčiau ar vėliau jis iššaus. Tačiau dar ne dabar, dar teks palaukti. Kaip ir du ankstesni režisieriaus kūriniai, tai tikrais faktais paremta istorija, nors Milleris ir nekuria biografinių filmų.
Amerikiečių imtynininkas Markas Šulcas (Channing Tatum) patenka į milijardieriaus, imtynių sporto mecenato ir trenerio Džono du Ponto (Steve Carell) globą. Šis pakviečia Marką treniruotis suburtoje komandoje „Foxcatcher“, apgyvendina savo rezidencijoje, remia jį finansiškai ir rūpinasi it sūnumi. Visada buvęs vyresniojo brolio, irgi imtynininko Deivo (Mark Ruffalo) šešėlyje, Markas pirmą kartą pasijunta savarankiškas, šio to vertas. Tačiau po truputį sportininkas taps Džono poelgių įkaitu, kol galiausiai viskas baigsis tragiškai: Džonas nušaus Deivą. Paprasčiausias atsakymas – iš pavydo. Nors tikrosios priežastys kur kas giliau.
Visgi Bennettas Milleris nėra detektyvas, kuris išnarsto visas priežastis ir pateikia mums ataskaitą. Jis greičiau impresionistas, tapantis foną tam, kas turi įvykti, – finaliniam šūviui. Foną nusikaltimui. Pakanka kelių tikslių štrichų, kuriuos jis brūkšteli peizaže, interjere, kuriais eskizuoja personažo veidą, judesį, kalbą.
Miglos aptrauktas laukas, patrankų pabūklai, Pilietiniame kare žuvusių kareivių statulos, Džonas ir Markas šalia jų – šis epizodas apie Džono pasaulėžiūrą pasako kur kas daugiau nei virtinė žodžių. Kaip ir trofėjai jo rezidencijoje. Džonas didžiuojasi garbinga Amerikos istorija, iš savo imtynininkų reikalauja būti patriotais ir atlikti pareigą šaliai. Kalbėdamasis su motina, kuriai nepatinka sūnaus žavėjimasis imtynėmis, Džonas sako: „Aš treniruoju vyrus. Mokau juos. Duodu jiems svajonę ir suteikiu Amerikai vilties.“ Ekrane matome, kaip po truputį jis tampa tik amerikietiškos svajonės grimasa.
Kitas štrichas – Steve’ui Carellui prilipdyta nosis. Ji ne tik daro aktorių panašesnį į tikrąjį Johną du Pontą, nors Milleris, kitaip nei daugelis režisierių, neieško tikslaus išorinio panašumo. Jis įžvalgesnis. Nosis filme kuria kontekstus, asociacijas, istorijas. Džono du Ponto veide gali įžvelgti kažką pirmapradiško, valdomo instinktų, atgrasaus, bet kartu ir nekalto. Su didele nosimi jis panėšėja į nykštuką Nosį, didelę žiurkę ar lapiną, kuris iš tiesų tik beviltiškai siekia motinos dėmesio. Jis – suaugęs berniukas, kompleksus ir fobijas besistengiantis kompensuoti žaisliukais ir trofėjais: imtynininkų komanda, ginklų kolekcija ar tanku. Viena iš jo užgaidų yra ir Markas, kurį režisierius „tapo“ kaip į kampą užspeistą peraugusią, nerangių judesių beždžionėlę šviesiomis sruogomis dažytais plaukais.
Tokias iškalbingas detales ir tikslius režisūrinius ėjimus ir įdomiausia stebėti. Nors „Foxcatcher“ pasakojimo sudėtingumu neprilygsta, mano manymu, kol kas geriausiam Bennetto Millerio filmui „Capote“, yra kur kas sėkmingesnis už „Žmogų, pakeitusį viską“ („Moneyball“). Jame buvo ne imtynės, o beisbolas. Ir svajonės siekiantis personažas. Tačiau tąkart režisierius pasišovė sukurpti optimistiškesnę amerikietiškos svajonės versiją, nors yra kur kas tamsesnių potėpių meistras.
