Žiemos miegas
(Kıs Uykusu)
Melancholiški miegaliai
Režisierius Nuri Bilge Ceylan
Scenarijaus autoriai Ebru Ceylan, Nuri Bilge Ceylan
Operatorius Gökhan Tiryaki
Vaidina Haluk Bilginer, Melisa Sözen, Demet Akbag, Ayberk Pekcan, Serhat Kiliç
2014, Turkija, Prancūzija, Vokietija, 196 min. Platintojas Lietuvoje „Kinoteka“
„Žiemos miegas“ – septintas režisieriaus filmas, jo scenarijų Ceylanas parašė kartu su žmona Ebru Ceylan. Šiuo filmu kūrėjai ne tik idėjomis, bet ir pačia forma, struktūra ir ilgomis scenomis priartėjo prie rusų literatūros klasikų, ypač režisieriaus mėgstamo Antono Čechovo. Ceylanas nuosekliai – kas dveji ar treji metai – pristato melancholiškus filmus, kiekvienąkart vis gilindamas originalius kino formos ir pasakojamų istorijų ryšius. Ceylano filmai vienas už kitą brandesni, ilgesni ir vis labiau vertinami. Režisierius jau tris kartus iš eilės buvo apdovanotas Kanuose, o už filmą „Žiemos miegas“ pagaliau gavo ir „Auksinę palmės šakelę“.
„Žiemos miegas“ – toks pat epinis pasakojimas kaip ir „Kartą Anatolijoje“ (2011). Veiksmas vyksta tame pačiame Turkijos regione – Anatolijoje, ir kalbų čia taip pat daug, net daugiau. Galbūt mažiau mistinės atmosferos ir daugiau šviesos, bent išorinės. Turtingas viešbučio savininkas Aidinas gyvena kartu su nuostabaus grožio jaunesne žmona Nihal ir išsiskyrusia seserimi Nedžla. Jų kasdienybę sudrumsčia problemiški nuomininkai, įsiskolinę Aidinui ir nepajėgiantys išsimokėti. Tarp jų kyla konfliktas, į kurį įsipainioja ir vargingai gyvenančios šeimos vaikas, akmeniu išmušęs Aidino mašinos langą. Ši dramaturginė linija įtraukia žiūrovus į veikėjų gyvenimus ir, kaip dažniausiai Ceylano filmuose nutinka, pastūmėja į veikėjų būsenų analizę. Ne veiksmas užima pagrindinę vietą ekrane, o veikėjų tarpusavio santykiai ir vidiniai konfliktai. Vienas arba keli įvykiai išjudina melancholiškus luitus, kurie pajudėję atskleidžia daugiau nei tikėtasi.
Ceylanui nuo pat pirmųjų filmų rūpėjo kaimo ir miesto gyventojų skirtumai ir gilėjanti praraja, sukelta skirtingos materialinės padėties ar išsilavinimo bei principų. Filmo „Vienišius“ (2002) personažas Mahmudas – idealus praradęs fotografas, užsidirbantis pragyvenimui iš komercinės fotografijos. Prarasti idealai formuoja šešėlinę Mahmudo asmenybę, kuri atspindi galimą jo požiūrį į pasaulį. Konfliktas tarp realių fotografo būsenų ir jo šešėlinės pusės atveda prie didžiosios personažo melancholijos, negebėjimo susitaikyti su esama padėtimi ir dėl to kylančio stingulio. Jo priešybė Jusufas – iš kaimo į miestą darbo ieškoti atkeliavęs pusbrolis, besistengiantis užmegzti šiltus santykius su seniai matytu giminaičiu.
Aidinas filme „Žiemos miegas“ tarsi tampa Mahmudu po dvidešimties metų. Į mažą miestelį tęsti tėvo darbų viešbutyje grįžęs Aidinas taip ir netapo garsiu aktoriumi (nepateisino žmonos ir sesers lūkesčių), o atsidėjo rašyti Turkijos teatro istoriją, bet laikinai rašo didaktinius straipsnelius į vietos laikraštį. Analogija tarp Mahmudo ir Aidino parodo, kiek sniego gali būti priversta per keletą žiemos miego metų. Tik Mahmudas visai nekalbus, o štai Aidinui žodžiai tampa pagrindine išlikimo forma. Jo daugžodžiavimas ir arogantiškos intonacijos tik dar labiau patvirtina idealų išsižadėjimą, nes nei santykiai su žmona, nei su seserimi ar įsiskolinusiais kaimynais negali parodyti jo aukštinamų verty- bių – moralės ir sąžinės.
Dažnai Ceylano veikėjai keliauja iš filmo į filmą ir nors kinta jų konfliktai bei keliami klausimai, režisierius lieka ištikimas melancholijai kaip vienai iš esminių būsenų, retkarčiais į filmus įpindamas ironijos. Ankstyvieji Ceylano filmai „Miestelis“ (1997), „Gegužės debesys“ (2000), „Vienišius“ ir „Klimatas“ (2006) – autobiografiški, ne viename jų vaidina kūrėjo šeimos nariai, tad Ceylanas dažnai drąsiai juokiasi ir pats iš savęs. Scena iš filmo „Vienišius“ – puikus pavyzdys: Mahmudas, pusbroliui grįžus namo, iškart perjungia vaizdajuostę ir apsimeta žiūrįs Andrejaus Tarkovskio filmą „Stalkeris“, matyt, vildamasis, kad Jusufas ilgai neištvers ir nueis miegoti. Kai taip ir nutinka, Mahmudas grįžta prie žiūrėtos pornografijos. Ceylanas taikliai viena scena išreiškia Mahmudo apsimetinėjimą. Filme „Žiemos miegas“ kaukių nuėmimu užsiima patys veikėjai. Humoras dažniausiai slypi dialoguose ir smulkiose detalėse, tokiose kaip ironiški žvilgsniai ar dirbtiniai komentarai apie turistus. Žiūrovas neįgyja viršesnės pozicijos, nes patys personažai tarpusavio pokalbiuose vis labiau demaskuoja savus vaidmenis. Galima sakyti, kad pagrindinės scenos ir yra keturi ilgi dialogai: du sesers ir brolio ir du žmonos ir vyro. Kiekvienas jų kalba vis aštriau ir vis labiau taršo nuobodulyje sustingti bijančias mintis, tad ir baigiasi visi jie beširdišku vienas kito skaudinimu.
Filmo „Žiemos miegas“ veiksmas trunka vos kelias dienas, tačiau kiekvienas veikėjas atsineša su savimi praeitį, po truputį besiskleidžiančią ekrane per nesibaigiančius pokalbius. Niekur neskubanti kamera ir ilgos scenos augina įtampą, tad sulig kiekvienu dialogu filmo erdvė tampa vis ankštesnė ir nepatogesnė. Ritmą diktuoja kalba – ištarti veikėjų žodžiai tai pagreitina, tai sulėtina filmo tempą. Kalba sujungia net kelias scenas: vieną pokalbį perkeliant iš Aidino kabineto į valgomąjį ar sujungiant kadrus per skambantį sakinį.
Įdomu stebėti, kaip Ceylano kūryba pereina iš tylesnio, daugiau vaizdų kontempliacija grįsto pasakojimo prie literatūriško ir epinio filmo kūrimo. Kiekviena „Žiemos miego“ scena išties primena atskirą romano skyrių. Kiekvienas veikėjas į filmą įvedamas paeiliui ir, regis, ne atsitiktine tvarka. Filmas prasideda nuo Aidino žvilgsnio į laukus, antras kadras jau pristato Aidiną vidury laukų, vėliau iš toli rodomi turistai, tada paeiliui – tarnaitė, ūkvedys, nuomininkai, sesuo, draugas ir galiausiai žmona. Toks veikėjų pasirodymas pasakojime tarsi žymi atvirkščią artumo vektorių, paliekant Nihal, galbūt labiausiai pažįstančią vyrą, paskutinę.
Didžiausias filmo konfliktas ir yra Aidino santykiai su žmona Nihal. Kai melancholija sulig kiekviena scena vis gilėja, ima snigti ir izoliuotas viešbutis dar labiau atsitveria nuo likusio pasaulio, Nihal ir Aidinas kovoja už savo saugias teritorijas. Vyras laikosi principo, kad „nors mano karalystė maža, užtat pats karaliauju“. Tad kiekvieną sykį, kai juntama silpnėjanti jo kontrolė, karalius įsiveržia dviguba jėga ir stengiasi atstatyti savo sostą. Beveik paskutiniame filmo skyriuje Aidinas Shakespeare’o žodžiais išduoda savos karalystės paslaptį: „Kasryt kuriu genialius planus, o paskui kvailioju visą dieną.“ Moterys filme – tarsi Aidino antitezės. Nors abi išgyvena atskirtumo ir nereikalingumo valandas viešbutyje, argumentuotai kritikuoja Aidino paikystes ir savo realistiškumu stengiasi išsklaidyti buvusio aktoriaus svaičiojimus.
Visus Ceylano filmus jungia nuolatinis siekis tobulinti kino kalbą ir ieškoti naujų pasakojimo formų. Bet temų klodai – tapatybės, moralės, tarpusavio santykių – pereina iš filmo į filmą, kaip ir tie melancholiški Stambule ar Kapadokijoje vienas kito nepasiekiantys veikėjai. Alegorinį pasakojimą „Trys beždžionės“ Ceylanas pirmą kartą filmavo skaitmenine kamera ir eksperimentavo su spalvomis. Atsiribota nuo natūralių, realistinių spalvų, nors centre buvo etiniai veikėjų pasirinkimai ir įvykis, išbandęs moralę. Filme „Kartą Anatolijoje“ Ceylanas rinkosi naktinę kelionę ir pasitelkdamas trilerio elementus perteikė veikėjų samprotavimus apie mirtį bei egzistencinį kone visos šalies nerimą. Nuolat atsikartoja ir apsimetinėjimo kritika – ar tai būtų vienišiaus apsimetinėjimas prieš save ir savo pusbrolį, ar poros negalėjimas atsiverti vienas kitam, ar trijų beždžionių pasirinkimas nesipriešinti blogiui, ar trijų aukštesniosios klasės turkų bandymas įveikti nuobodulį.
Ceylanas nuo fotografijos perėjo prie kino, o filmuose nuo kontempliatyvaus žvilgsnio, minimalistinių scenų ir tylių veikėjų – prie konstruktyvaus kino bei išsikalbėti panorusių personažų. Režisierius tarsi atsiriboja nuo naujosios turkų kino bangos, nors pats vadinamas vienu iš jos pradininkų. Neabejotinai Ceylanas – vienas geriausiai tarptautiniu mastu žinomų turkų režisierių, tad ne veltui ant visų naujajam turkų kinui skirtų knygų viršelių matome kadrus iš jo filmų. Ir išties žiūrint filmą „Žiemos miegas“ ima atrodyti, kad ekrane – jau klasika tapęs kino kūrinys. Viena vertus, tai pilnavertiška kino patirtis, kita vertus, panašu, jog Ceylanas šįkart taip viską sustygavo, kad darosi ankšta ir pristinga vietos žiūrovo perspektyvai. Nejučia ir pačiam režisieriui norisi atsakyti Aidino žodžiais: „Nors mano karalystė maža, užtat pats karaliauju“ ir paprašyti praverti langą, kad gaivaus oro gūsis pasiektų akis. Bet, regis, toks ir buvo Ceylano tikslas – priminti, kad žiemos miegas kartais užsitęsia ir galbūt jau laikas po truputį nukasti sniegą ir budintis.
