Eizenšteinas Gvanachuate
(Eisenstein in Guanajuato)

Easystein


Režisierius ir scenarijaus autorius Peter Greenaway

Operatorius Reinier van Brummelen
Vaidina Elmer Bäck, Luis Alberti, Rasmus Slatis, Jakob Öhrman, Maya Zapata, Lisa Owen, Stelio Savante
2015, Nyderlandai, Meksika, Suomija, Belgija, 105 min.
Platintojas Lietuvoje „A-One Films Baltic“


Biografiniai filmai, ypač apie dar visai neseniai gyvenusias asmenybes, man visada atrodė slidus ir pavojingas pasirinkimas. Dažnai kyla grėsmė subanalinti vaizduojamos asmenybės gyvenimą, jo darbus, ypač patį kūrybinį procesą, jei tai filmas apie menininką. Todėl žinia, kad Peteris Greenaway’us kuria filmą apie Sergejų Eizenšteiną, masino, tačiau kartu kėlė abejonių. Svarstydamas, ar kinas miršta, ar jau miręs, Greenaway’us nusprendė, kad pats laikas prisiminti tuos, kurie padarė didžiulę įtaką šio meno vystymuisi. Vienas jų – pagrindinės montažo teorijos kūrėjas ir „Šarvuočio „Potiomkino“ režisierius.

Tačiau „Eizenšteinas Gvanachuate“ nėra biografinis filmas ir, ačiū Dievui, nes vargiai ar būtų įmanoma sukurti biografinį filmą, lygiavertį Sergejaus Eizenšteino gyvenimui ir kūrybai. Vien dėl to, jog šio darbo ėmėsi Greenaway’us, tikėtis tradicinio nuobodaus filmo nereikėtų. Naujausias režisieriaus darbas tęsia jo savitą tradiciją: tikri faktai pinasi su fantazija, reali erdvė – su iškreipta. Filme koncentruojamasi į dešimt Sergejaus Eizenšteino dienų, praleistų Gvanachuate, iš aštuonių mėnesių Meksikoje, filmuojant taip ir nepasirodžiusį filmą – „Que viva Mexico“. Tačiau tai anaiptol nėra juosta apie filmo kūrimą, čia bandoma vizualizuoti Eizenšteino patirtą dvasinį ir kūnišką išsilaisvinimą, pažadintą Meksikos laisvės ir gražuolio gido Palomino (žinoma, Rusija, savo istoriją verčianti nepajudinamu mauzoliejumi, mitologizuojanti istorines asmenybes, tokia koncepcija liko nepatenkinta). Filme kuriamas itin atviras ir ekscentriškas Eizenšteino portretas provokuoja tam tikrą vidinį konfliktą, konfrontuodamas su „Streiko“, „Spalio“ ir „Šarvuočio „Potiomkino“ suformuotu racionalaus ir griežto režisieriaus įvaizdžiu. Visgi prisimenant jo gyvybingus teorinius tekstus bei kai kurias matytas nuotraukas (Eizenšteinas, persirengęs karaliene Elžbieta), filme vaizduojamas jo portretas nebeatrodo labai nutolęs nuo realybės. Neabejotinai daug įtakos Greenaway’ui turėjo Meksikos laikotarpio Eizenšteino piešiniai, tarp kurių ir nemažai erotinių. Žiūrint į piešinius ir į „Que viva Mexico“ nufilmuotus kadrus, tikrai juntamas kūniškumas ir išsilaisvinimas, taip akcentuojamas Greenaway’aus filme. Kas be ko, po klaustrofobijos persmelktos Maskvos Meksikos karštis, žmonės ir spalvos turėjo inspiruoti ir kūrybiškai, ir kitais atžvilgiais. Peteris Greenaway’us demitologizuoja Eizenšteiną. Tiesa, vaikiškai aikštingo, greitai užsiplieskiančio ir pažeidžiamo genijaus tipažas yra gana stereotipiškas ir vienpusiškas.

Sukurti realistinio portreto Greenaway’us tikriausiai ir nesiekė. Visi personažai šaržuojami. Interviu su Tatjana Rozenštain (fragmentai publikuoti „7md“) pripažindamas pernelyg sudramatinęs istoriją, režisierius priduria: „... kinas – dirbtinis produktas, jame neturi būti vietos realybei“. Visas pasaulis vaidina, o gyvenimas tai teatras – šis barokinis leitmotyvas lydi visus Greenaway’aus darbus. Naujausiame jo filme veiksmas irgi dažnai persikelia į teatro salę, o Sergejaus Eizenšteino lūpomis pasakoma tai, kas nujaučiama visuose jo filmuose: seksas – meilė – mirtis, kūniškojo gyvenimo metamorfozės nuo šleikštulio iki palaimos – visa tai sumišę tarpusavyje.

Ekraną dažnai į tris dalis padalija dokumentinės nuotraukos, įterpiami kadrai iš Eizenšteino filmų (įdomu, kad Greenaway’us nenaudoja Meksikoje Eizenšteino nufilmuotų kadrų). Visa tai daroma ne siekiant padidinti dokumentiškumo įspūdį, o greičiau norint supriešinti realybę su fantazija ir kartu sulieti į neatskiriamą vaizdinį. Šis jo sumanymas pasirodė vienas įdomesnių, mat nors yra sukuriama dar viena grynavėjiška kino fiesta, filmas galiausiai prailgsta. Gal per greitai persisotini vaizdų ir minčių srauto, o gal taip atsitinka dėl itin aktyvaus, dažnai prie visiško kičo priartėjančio filmo kolorito? Be to, kas galbūt vienus taip jaudino, kitus piktino – atviras Sergejaus Eizenšteino homoseksualumo pavaizdavimas, sekso scenos – buvo nesunkiai nuspėjama ir prieš filmą.