Fassbinderis: mylėti nereikalaujant
(Fassbinder: at elske unden at kræve)
Žiūrėti nesikabinėjant
Žiūrėti nesikabinėjant
Režisierius ir scenarijaus autorius Christian Braad Thomsen
2015, dokumentinis, Danija, 109 min. Platintojas Lietuvoje „Skalvija“
Formaliai filmą sudaro septyni Fassbinderio citatomis prasidedantys skyriai: kino kalba, vaikystė, išeivijos karta, aktoriai, didelis vaikas, sadomazochizmas, mirtis. Kiekviename skyriuje Thomsenas šaudo į visus įmanomus zuikius – pateikia pokalbio su Fassbinderiu ištrauką, ją ypač laisvai (dažnai psichoanalitiškai) interpretuoja ir įrodo pavyzdžiais iš režisieriaus filmų ir asmeninio gyvenimo – kalbindamas aktorius ar pats pasakodamas, ką atsimena. Žiūrint filmą aiškėja, kad Thomsenas stropiai išanalizavo Kanuose vykusį pokalbį, išsirinko svarbiausias mintis, pagal temas suskirstė jas į skyrius ir, norėdamas pabrėžti režisieriaus sąmoningumą, gerai padirbėjo, kad kiekvienas Fassbinderio sakinys skambėtų svariai, būtų susietas su kūrybos ir biografijos kontekstais. Todėl šiame portrete viskas „sueina“. Apie Fassbinderį pasakojama iš esmės nekeliant klausimų ir neabejojant pateikiamais teiginiais – todėl, nors filmą žiūrėti įdomu, ilgainiui imi abejoti sumanymu archyvinę medžiagą aiškinti ir komentuoti ją supaprastinant.
Pavyzdžiui, liečiant santykių su motina temą, Fassbinderis kalba apie seksualinį ryšių tarp vaikų ir tėvų pobūdį ir teigia, kad fantazijos apie incestą galėjo būti esmine jo gyvenimo patirtimi. Galimą nuostabą dėl Fassbinderio atvirumo nustelbia nuostaba, kurią kelia naivoki Thomseno paaiškinimai, jo pateikti anksčiau nei Fassbinderio citatos. Štai kaip Thomsenas įveda žiūrovą į kontekstą: „Pasak Freudo, Edipo komplekso kulminacija yra nesąmoningas penkiamečio berniuko troškimas nužudyti tėvą, kad motina priklausytų jam vienam. Nors penkiametis Raineris negalėjo nužudyti tėvo, šis paliko šeimą ir berniukas pasijuto šios edipinės dramos nugalėtoju.“ Vėliau, pasakodamas apie Douglasą Sirką, su kuriuo Fassbinderis dirbo, o pasikvietęs jį į namus primygtinai prašė mamą pagaminti svečiui balandėlių, Thomsenas teigia: „Visą vakarą jis džiūgavo, kad galų gale pavyko namo parsivesti tėvą. Tėvas nebūtinai turėjo būti biologinė katastrofa, o tiesiog gimininga siela.“ Tokie Thomseno komentarai, dėstomi visažinio tonu, kelia nemažai klausimų ir abejonių – kas tai yra? Faktai, laisvos Thomseno interpretacijos ar man nepažįstamas, nesuprantamas daniškas humoro jausmas, psichoanalizės teoriją pasitelkiantis tam, kad pagyvintų pasakojimo stilių?
Toks stilistiškai eklektiškas pasakojimo būdas, maišant prisiminimus, citatas ir teoriją, deja, verčia tikėti tik archyvine medžiaga, o ne Thomseno komentarais ir iliustracijomis. Todėl filmas palieka dviprasmišką įspūdį – suteikia unikalią progą pamatyti niekada nerodytas Fassbinderio gyvenimo akimirkas, išgirsti įdomių jo samprotavimų apie meną, kūrybą, visuomenę, tačiau šį malonumą apsunkina nuolatinis mėginimas distiliuoti informaciją. Mintyse gali tik įsivaizduoti nesukarpytą archyvinę medžiagą, ypač Fassbinderio įrašą Kanuose, kuris įkvėpė kurti šį filmą.
Filmo pavadinimo frazė nurodo į Fassbinderio filmą „Karčios Petros fon Kant ašaros“, vienintelį, anot Thomseno, kuriame išsprendžiamas esminis tėvų ir vaikų konfliktas: „Čia motina kalbasi su dukra – iš savo skirtingų taškų, kiekviena savo kalba – apie tai, kad reikia išmokti mylėti nereikalaujant.“ Thomseno pozicija panaši – jis neteisia Fassbinderio, bando suprasti ir paaiškinti kūrėjo poelgius, akcentuoja jo unikalumą, visas gerąsias savybes, kitaip tariant, myli. Supratus režisieriaus ir Fassbinderio santykį, tikriausiai šį dokumentinį filmą reikėtų žiūrėti nesikabinėjant, tačiau, matyt, kritiko meilė yra šaltesnė už mirtį.
