Jaunystė
(Youth)
Filmas minkštais viršeliais
Filmas minkštais viršeliais
_002.jpg)
Režisierius ir scenarijaus autorius Paolo Sorrentino
Operatorius Luca Bigazzi
Vaidina Michael Caine, Harvey Keitel, Rachel Weisz, Paul Dano, Jane Fonda
2015, Italija, Prancūzija, Šveicarija,D. Britanija, 118 min.
Platintojas Lietuvoje „A-One Films Baltic“
Panašus man atrodo ir Paolo Sorrentino – plačių mostų režisierius, valdantis orkestrą su daug personažų, siužetinių linijų, antraplanių veikėjų, dalis kurių per filmą neištaria nė žodžio. Sorrentino kuria išcentruotus pasakojimus, kuriuose judama ne tiese, bet, kaip pasakytų poststruktūralistai, rizoma. Jo kinas – tai besipumpuruojantis organizmas, besidauginanti ląstelė, tinklas. Nežinai, kur tave nuves, ko tikėtis.
Geriausias to pavyzdys man buvo ankstesnis jo filmas „Didis grožis“. Po naktinę Romą besiblaškantis ir nuo elitinių vakarėlių, blizgesio ir netikrumo pavargęs rašytojas Džepas norėjo ištrūkti iš užburto rato, tačiau negalėjo. Buvo nuolat įsukamas atgal. Įtraukiamas į tinklą kaip musė grobuonies voro. Nors tuo voru jis pats ir buvo. Tema ir forma šiame filme sulipo į bendrą natą ir dėl režisieriaus talento sugrojo gal kiek per pompastišką ir pretenzingą, tačiau išties įdomų opusą. Net užuominos į Federico Fellini kiną, supykdžiusios dalį kritikų, man rodos, buvo laiku ir vietoje.
Daugialypį, nepririštą prie priežasties– pasekmės saitų pasakojimą Sorrentino renkasi ir „Jaunystėje“. Tik, man rodos, tokia pasakojimo technika greitai virsta nevykusia savo paties karikatūra. Sorrentino bando išgauti muziką, bet ši skamba tik jo galvoje. O mostai platūs. Prabylama apie senatvę, bėgantį laiką, sudėtingus tėvų ir vaikų santykius, draugystę, sudaužytas viltis, kūrybos ir gyvenimo ryšį, populiariąją kultūrą, mirtį. Apie daug ką. Tik šį kartą su dvigubai didesne pretenzija į intelektualų kiną nei „Didžiame grožyje“.
Deja, „Jaunystėje“ Sorrentino intelektualumas apsiriboja į kišenę telpančių filosofinių knygelių minkštais viršeliais tiesomis, o ne įžvalgomis kūrėjo, kuris iš tiesų bandytų suvokti žmones ir pasaulį. Šiuo atveju Sorrentino yra truputį Paulo Coelho.
Pavyzdžiui, vienas iš personažų, Harvey Keitelio vaidinamas kino režisierius Mikas Boilas, atsuka kolegei žiūroną ir sako: pažiūrėk, matai tą kalną, viskas arti – tai ateitis. Tada apsuka žiūroną ir liepia dar kartą pažiūrėti. Vaizdas pro monoklį nutolęs ir atrodo nepasiekiamas – tai praeitis, porina Mikas. Čia prasidėjusi, scena čia pat ir baigiasi. Tokių trumpų, neva iškalbingų scenų filme ne viena. Mikui sapnuojasi jo kine vaidinusios moterys (linktelėjimas Fellini pusėn). Fredas ir Mikas laido sąmojus prie pietų stalo. Abu vyrai šnekučiuojasi baseine. Fredo duktė Lena (Rachel Weisz) skelia monologą ant masažo stalo. Aktorius Džimis (Paul Dano) atvirauja Mikui apie tai, kad nuo šiol gyvenime renkasi kalbėti apie aistrą, o ne siaubą. Tą jis sako vilkėdamas Hitlerio kostiumą, ir tai, žinoma, savaip ironiška. Visgi šios trumpos scenos greičiau panėšėja į prasmės imitaciją. Išmintis išsakoma pernelyg greitai, tiesmuka ir sugromuliuota.
Vienintelis išbaigtas epizodas man pasirodė Miko ir aktorės Brendos Morel (Jane Fonda) susitikimas. Vos per kelias minutes Fonda sukūrė personažą, kuriuo vieninteliu visiškai patiki. Jos įkūnijama pagyvenusi aktorė atvyksta pranešti Mikui, kad nebevaidins jo filme, nes gavo pasiūlymą filmuotis televizijos seriale. O televizija, pasak jos, šiandien yra nebe ateitis, o dabartis, perspektyva kiekvienam aktoriui. Todėl Mikas, vis dar norintis kurti kiną, privalo su tuo susitaikyti. Ir šis, žinoma, susitaikys, tik savaip.
Tiesa, žiniasklaida mirga nuo liaupsių italo filmui. Negailima žodžių „nepakartojamas“, „kerintis“, „nepriekaištingas“, „delikatesas“, „vizualus“, „poetiškas“. Tik bijau, kad tokios pagyros skirtos nuo gražių vaizdų alpstančiai auditorijai. Šie epitetai vargiai pamatuoti ir, atrodytų, lipinami iš inercijos. Juk šiandien daugumai žiūrovų tobulai nugludintas kadras lygu aukštajam menui. O bet koks mėginimas paprieštarauti tokiems vertintojams nesuprantamas (pats įsitikinau). „Gražu“ – vienintelis ir neatremiamas jų argumentas.
