Grėsmingasis aštuonetas
(The Hateful Eight)
Praeities diversija
Praeities diversija
Režisierius ir scenarijaus autorius Quentin Tarantino
Operatorius Robert Richardson
Vaidina Samuel L. Jackson, Tim Roth, Michael Madsen, Jennifer Jason Leigh, Kurt Russell, Bruce Dern, Demian Bichir, Walton Goggins, Channing Tatum
2015, JAV, 187 min. Platintojas Lietuvoje „Theatrical Film Distribution“
Savotišką įvykių didingumą (pvz., susišaudymo) Tarantino nuolat jungia su paprastais, galima sakyti, buitiniais dialogais. Juos režisierius išnaudoja ne tik personažo spalvoms parodyti, jo praeičiai atskleisti, bet ir norėdamas pasidalyti savo įžvalgomis ar idėjomis, kurios negali tapti viso filmo ašimi, bet pajėgia atstoti tvirtą epizodo stuburą.
Jungdamas skirtingo svorio scenas režisierius kuria tik jam būdingą įtampą. Lengvo pobūdžio dialogas veikia tarsi diversija, nukreipia žiūrovo dėmesį nuo už kadro jau konstruojamų būsimos scenos dekoracijų. Žiūrovas spėja įsijausti į veikėjų dialogą, nejučia užmiršta pagrindinę pasakojimo liniją, ir tą akimirką Tarantino meta jį į iškalbingų įvykių sūkurį.
Naujausiame režisieriaus filme „Grėsmingasis aštuonetas“ ši kinematografinė kantrybė pakyla, regis, į dar neregėtas meistriškumo aukštumas. Istoriją Tarantino dėlioja su tokia ramybe ir pasitikėjimu savimi, jog jį belieka įsivaizduoti kaip seną išminčių, ramiu balsu dalijantį neabejotinai naudingus patarimus. Šį įspūdį kuria ne tik ilgos snieguotos panoramos, bet ir pasakojimo tonas, sąlyginai nedaug įvykių.
Belieka prisiminti, kiek visko daug pasakojo „Negarbingi šunsnukiai“ ar „Ištrūkęs Džango“ palyginus su kameriniu „Grėsminguoju aštuonetu“. Regis, pirmą kartą Tarantino paprasčiausiai pasitiki pačia dramaturgija, veikėjų konfliktais ir nebesijaučia įpareigotas viską komplikuoti laiko ir įvykių gausos viražais.
Šiame filme kuriama diversija – ne kelių minučių lengvas dialogas, o ilgas posūkis į praeitį (Samuelio L. Jacksono ir Bruce’o Derno konfliktas). Į ją filmo veikėjai sugrįžta nuolat (skaito prezidento Lincolno laišką, prisimena karą). Tačiau po jau minėto konflikto pasidaro aišku, kad visi šie žvalgymaisi atgal tėra būdas nepamatyti, kas pagrindinių veikėjų akivaizdoje vyksta dabar.
Tad kai S. L. Jacksono personažas nušauna B. Derno personažą ir iš už kadro prabyla pats Tarantino, pranešdamas apie tai, kas dar svarbaus įvyko, kol du vyrai aiškinosi santykius, režisierius tarytum prisipažįsta prieš akis mums dėliojęs tai, kas iš tiesų filmo pasakojimui ir baigčiai neturi jokios reikšmės. Kaip ir „Pasiutusių šunų“ pasakojimui reikšmės neturi dainos „Like a Virgin“ interpretacijos.
Filmo esminis įvykis iš tiesų nieko nepakeičia. Tai, kad S. L. Jacksono personažas nušauna B. Derno personažą, nieko nekeičia. Išskyrus tai, kad būtent tuo metu, kai visi sutelkė dėmesį į rasinį- istorinį konfliktą, kažkas užnuodijo kavą.
Turint visa tai mintyje, įdomu galvoti apie Tarantino požiūrį į istoriją. Iš praeities kylantys konfliktai – iš tiesų tik beprasmis ginčas, užtraukiantis rūką ant mūsų akių ir neleidžiantis matyti dabar vykstančio veiksmo.
„Grėsmingąjį aštuonetą“, pasak režisieriaus Quentino Tarantino, įkvėpė du filmai – jo paties „Pasiutę šunys“ ir Johno Carpenterio „Daiktas“ („The Thing“). Abiejų šių filmų esmė – personažų tapatybė. Personažai nepažįsta vienas kito ir negali atspėti, kuris iš jų apsimeta ne tuo, kuo yra iš tikrųjų. Atrodytų – lengviausia būtų kokiu nors būdu žvilgtelti atgal, į jų praeitį. Bet būkite budrūs, praeitis gali regzti prieš jus diversiją.
