Komuna
(Kollektivet)

Nepakeliama komunos lengvybė

2016.08.30 Santa Lingevičiūtė

Režisierius Thomas Vinterberg

Scenarijaus autoriai Tobias Lindholm, Thomas Vinterberg
Vaidina Ulrich Thomsen, Trine Dyrholm, Helene Reingaard Neumann,
Lars Ranthe, Fares Fares, Martha Sofie Wallstrøm Hansen


2015, Danija, Švedija, Nyderlandai, 90 min. Platintojas Lietuvoje „Kino pavasaris“

Nauja Thomo Vinterbergo juosta „Komuna“ – ganėtinai kuklus filmas. Jame nėra jokios pompastikos, primestos nuomonės, nėra vaikų tvirkinimo, karo, bandymo spręsti pasaulinio masto problemas, nėra ir nepagydomų ligų, pri- klausomybės nuo narkotikų / alkoholio ar savižudybių. Nei montažu, nei scenarijumi, nei režisūra nebandoma išsišokti. Daug kam jis gali pasirodyti blankokas (kaip ir jame nublankusios 8-ojo dešimtmečio spalvos) arba neaktualus. Filmas ne favoritas tokiuose leidiniuose kaip „The Hollywood Reporter“ ar „Variety“, nes jam neva pritrūko aiškumo, be to, scenarijus „ne iki galo apskaičiuotas“. „Komuna“ tebuvo paminėta Tarptautiniame Berlyno kino festivalyje, kur Trine Dyrholm, suvaidinusi vieną pagrindinių herojų Aną, buvo apdovanota kaip geriausia aktorė. Ir apskritai – jei filmo režisierius nebūtų Thomas Vinterbergas, vienas kertinių „Dogmos“ režisierių, 1998 m. Kanuose už „Šventę“ apdovanotas Žiuri prizu, o vėliau sukūręs „Medžioklę“, vėlgi rodytą Kanuose, daug kas į „Komuną“ būtų pažiūrėjęs pro pirštus.

Taip, filmas nelabai „festivalinis“, tačiau kad ir kaip banaliai skambėtų – jis ir yra tikras gyvenimas. Jame tiek gyvenimiškų niuansų, atspalvių, santykių pustonių, lengvumo, slėgio, kančios, žvilgsnių, lūpų virptelėjimų, akių kalbos, kad net gera, jog nėra to banalaus aiškumo, kurio kažkas vaikosi festivaliuose rodomuose filmuose.

Kaip jau minėjau, veiksmas nukelia į 8-ąjį dešimtmetį. Televizijos laidų vedėja Ana su dukterimi Frėja ir architektūros dėstytoju vyru Eriku (Ulrich Thomsen) persikelia gyventi į didelį namą, kurį vyrui paliko tėvas. Iš pradžių Erikas nori namą parduoti, bet Ana pasiūlo pasikviesti kartu apsigyventi keletą geriau ar mažiau pažįstamų žmonių. Tokios komunos Skandinavijoje tuo metu buvo itin populiarios. Be to, anot Anos, toks formatas atgaivins jų su Eriku santykius. Ilgalaikė partnerystė jau abiem tapo rutina, tad Erikas sutinka su Anos pasiūlymu. Atsipalaidavęs vyras netrunka susirasti ir meilužę – studentę Emą (Helene Reingaard Neumann), labai panašią į Aną jaunystėje. Erikas neplanuoja slėpti romano nuo žmonos ir jai lovoje prisipažįsta taip paprastai, kad tas paprastumas beveik nepakeliamai žiaurus. Filme nemažai epizodų, kuriuose esama žiauraus lengvumo prisipažįstant nemalonius ir kitą labai įskaudinti galinčius dalykus. Aišku, artimiausi žmonės tai padaryti sugeba idealiai: šiuo atveju Anai smūgį suduoda ne tik vyras, bet ir dukra Frėja. Beje, tiesmukumu ir nenoru pataikauti masiniam įsitikinimui gali pasigirti ne vienas skandinavų kūrėjas.

Nors kiti komunos gyventojų charakteriai atrodo truputį pritempti ir ne itin išplėtoti, jie tampa fonu pakalbėti apie atvirus žmonių santykius. Iš pradžių viskas gali atrodyti nauja, gaivu ir linksma, bet vėliau Anos ir Eriko santuoka ima irti. Iškyla klausimas, ar jai (ir, manau, daugumai) gali priklausyti kitas žmogus, jo ar net mūsų pačių jausmai? Anot Vinterbergo, jis netiki atvirais santykiais, bet pats užaugęs panašioje komunoje suvokia, kad tokia bendruomenė buvo paremta dalijimosi principu. Tad filme nėra blogų ar gerų personažų – visi jie savotiški, bendrai gyvenančios asmenybės. Režisierius tų laikų ilgisi, nes tuomet žmonės bandė kažką naujo, bandė gyventi kartu, ko jis pasigenda dabartinėje visuomenėje. „Komunoje“ kalbama ir apie dalykų nepastovumą: kaip ir laikas, praeina ir meilė, ir žmonės, prarandama ne tik nekaltybė, ir anksčiau ar vėliau viskas baigiasi. Galima niekada nesuprasti, kodėl taip nutinka, bet tai mus užgrūdina, priverčia pagalvoti apie save, priimti gyvenimą tokį, koks jis yra.

Ir ankstesniuose Vinterbergo filmuose, ypač „Šventėje“ (filme vaidino ir Trine Dyrholm, ir Ulrichas Thomsenas), buvo kalbama apie tai, kad šeimyninis gyvenimas gali virsti tikru pragaru. Tačiau, anot režisieriaus, 7–8-ajame dešimtmetyje gyvenusios plačių pažiūrų poros bandė į viską žvelgti nuosaikiau, nors savininkiškumo jausmą ar pavydą gana sunku ištrinti, kai pabandai paeksperimentuoti po penkiolikos metų gyvenimo tradicinėje santuokoje.