Gimme Danger

Jarmuschas ir „The Stooges“


Režisierius ir scenarijaus autorius Jim Jarmusch

2016, JAV, 108 min.
Platintojas Lietuvoje „A-One Films“


Jimas Jarmuschas šias metais sukūrė ne tik „Patersoną“, bet ir dokumentinį filmą apie „The Stooges“. Jo žodžiais tariant, „geriausią visų laikų rokenrolo grupę“. Tai nėra pirmas Jarmuscho dokumentinis filmas. 1997 m. jis fiksavo Neilo Youngo ir „Crazy Horse“ koncertinį turą. Kartu su grupės narių interviu gimė filmas „Arklio metai“ („Year of the Horse“). Muzika ir jos atlikėjai – neatskiriama itin subtilių ir poetiškų Jimo Jarmuscho filmų dalis. Vien prisiminus vieną paskutinių jo filmų „Išgyvena tik mylintys“, galvoje iškart suskamba ypatingas Jozefo van Wissemo garso takelis. Patys atlikėjai taip pat ne kartą tapo svarbiais Jarmuscho filmų personažais: Tomas Waitsas, Jackas White’as, GZA ir RZA, taip pat ir Iggy Popas, grupės „The Stooges“ vokalistas. Todėl filmo „Gimme Danger“ atsiradimas – tarsi logiška viso to tąsa.

Viename interviu Jarmuschas pabrėžė, kad „Gimme Danger“ – tai „The Stooges“ fano filmas, skirtas pagerbti šią grupę. Būtent šis pasisakymas puikiai apibrėžia visą filmą. Kartu tai bandymas parodyti, kokią didžiulę įtaką kitoms grupėms ir vėliau susiformavusioms muzikos srovėms turėjo „The Stooges“, nebuvusi tipinė „rūsy grojanti rokenrolo grupė, bandanti imituoti „The Rolling Stones“. Jimas Jarmuschas siekia perteikti, kaip ši grupė puikiai jautė tuo metu išpopuliarėjusią avangardinę muziką, buvo įkvėpta kompozitoriaus Harry Partcho muzikinių eksperimentų, pritaikė juos savo repertuare ir nuolat plėtė šių eksperimentų ribas. Grupė išsiskyrė ir savo apolitiškumu, dėl kurio tuo metu dažnai buvo kritikuojama. Grupės voka- listas Jamesas Osterbergas, geriau žinomas kaip Iggy Popas, juokauja, kad jie kaip tikri „komunistai“ dalijosi viskuo, gyveno komunoje, kas tuo metu buvo itin populiaru tarp įvairių judėjimų, tačiau, priešingai nei dauguma, nesiekė tokiu gyvenimo būdu ką nors įrodyti.

„Gimme Danger“ ganėtinai panašus į kitus tipinius filmus apie muzikines grupes, kai grupės narių atsiminimai iliustruojami archyviniais kadrais. Tačiau, priešingai nei buvo siekta, neišvengiamai svarbiausia pasakojimo linija tampa Iggy Popo gyvenimas. Tai nostalgiški prisiminimai apie laikus, kai grupė buvo pasiekusi populiarumo aukštumas, kai gausiai buvo vartojami narkotikai bei dar daugybė kitų peripetijų, vedusių prie grupės iširimo. Norėdamas paįvairinti filmo formatą ir siekdamas komiško atspalvio, pasakojimus ir nuotaikas Jarmuschas iliustruoja kadrais iš senų filmų ar net animacija. Kiekvienas filmas, pasakojantis apie muziką, dažnai siekia per savo formą atskleisti būtent tą muzikinę atmosferą, apie kurią kalba. Gal ir šis Jarmuscho pasirinkimas naudoti eklektišką vaizdinę informaciją yra bandymas priartėti prie eksperimentinės „The Stooges“ muzikinės prigimties. Nors filmas ir atrodo mėgėjiškas, tai galbūt net yra vienas iš Jarmuscho tikslų. Jis labai aiškiai pabrėžė nenorėjęs, kad tai taptų Jimo Jarmuscho filmu apie „The Stooges“. Nuo paauglystės be proto pamėgęs šią grupę, jis tiesiog norėjo sukurti apie juos filmą. Atskleisti tai, kas jam atrodė labai svarbu: ši primiršta grupė labai daug kam padarė įtaką. Ir iš tiesų, visi žino Iggy Popą, bet nedaugelis pažįstami su „The Stooges“ muzika, nuo kurios jis ir atsispyrė. Galima jausti itin asmenišką režisieriaus požiūrį į tai, ką jis renkasi išryškinti ir akcentuoti, ir kartu visišką atsipalaidavimą. Filmas yra tarsi pasilinksminimas su pašėlusia „The Stooges“ muzika ir Iggy Popo natūra. Ypač tiems, kurie nieko nežino apie grupę, tai bus puiki pirma pažintis. Vis dėlto, manau, Jimo Jarmuscho filmografijoje 2016-ieji bus „Patersono“, o ne „Gimme Danger“ metai.