Gražiosios Aranchueso dienos
(Les beaux jours d’Aranhuez)
Toli nuo pasaulio sumaišties
Toli nuo pasaulio sumaišties
Režisierius Wim Wenders
Scenarijaus autoriai Wim Wenders, Peter Handke
Operatorius Benoît Debie
Vaidina Reda Kateb, Sophie Semin, Jens Harzer
2016, Prancūzija, Vokietija, Portugalija
Platintojas Lietuvoje „A-One Films“
„Gražiosios Aranchueso dienos“ – tarsi projektas: draugų susitikimas, giminingų sielų pasibuvimas kartu. Atsiribojus nuo pasaulio, bet čia pat jį reflektuojant. Pjesės, pagal kurią pastatytas filmas, autorius Peteris Handke – senas Wenderso bičiulis, kartu rašęs „Dangaus virš Berlyno“ (1987) scenarijų, kartu dirbęs prie kitų projektų. Valandų valandos praleistos filosofuojant apie gyvenimą, kiną, literatūrą, tapybą... Paralelės kūryboje, bendri estetiniai ieškojimai, savita pasaulėžiūra. Ar šįkart autoriai pamiršo žiūrovus?
Pjesę „Gražiosios Aranchueso dienos“ Handke parašė savo žmonai, prancūzų aktorei Sophie Semin, filme įkūnijančiai Moterį. Iš „šeiminio“ ratelio truputį iškrentantis Vyras – aktorius Reda Katebas. Viskas lyg ir primena teatro spektaklį. Bet ar Moteris ir Vyras vaidina? Jie čia tiesiog yra. Sode, terasoje, prie medinio stalo. Jų buvimas fiksuojamas veik dokumentiškai. Wendersas mėgsta dokumentiką; tai, kas tiesiog įvyksta prieš kamerą, – ypatinga, net šventa. Šiuo atveju: nejaukumas, apsimestinis nerūpestingumas, tinkamo žodžio ieškojimas... Įvykių nedaug, daugiau kalbėjimo. Pagal žaidimo taisykles turėtų užsimegzti dialogas. Dalyviai laikosi nurodymų. Tačiau dialogas skamba dviejų monologų balsais. Ir jų aidu.
Tas aidas – Rašytojas. Jis čia pat, erdviame name, kambaryje, pro kurio atvirą langą mato savo personažus. Kūrėjas kenčia, kartais net iki ašarų. Ne taip ir paprasta išplėtoti vyro ir moters dviejų valandų pokalbį. Ar apskritai vyriškasis ir moteriškasis poliai gali vienas kitą perprasti? Amžina tema. Prisiminkime Jeano-Luco Godard’o „Vyriška – moteriška“ (1966). O šie personažai iš pažiūros neturi nieko bendra. Jie nei meilužiai, nei giminaičiai, lyg ir pažįstami, bet nelabai... Kas juos sieja? Nei praeitis, nei dabartis, nei ateitis... Sustojęs laikas? Noras atsiriboti nuo įvykių tėkmės? Vienatvė? Visa aprėpianti vienatvė. Šios dvi planetos niekad nesusilies. Ir nors pabaigoje Moteris apnuogina pečius, tarsi atsiduodama visa savo esybe, tai rūpi nebent mums, tolimiems stebėtojams, o ne jos pašnekovui.
Tokio pobūdžio pokalbis tarp Moters ir Vyro, iš pradžių atbaidantis arogantišku tonu ir įmantrybėmis, tikrai gali įvykti Paryžiuje. Tolumoje matyti modernaus Paryžiaus rajono Defanso bokštai. Filmo pradžioje sklendžiame per vasarą ištuštėjusį Šviesų miestą. Žiūrovai supažindinami su veiksmo vieta. Prancūzijoje nuo mažų dienų filosofuojama net ir kasdienėmis temomis. Prancūzams būdinga kalbėti. O mes jaučiamės suglumę, klausydami tokio „kosminio“ teksto. Kai kurie giluminiai klodai mums ir liks nepasiekti, nesuvokti, sunkiai perteikiami. Kokiais lietuviškais žodžiais nusakyti kūnišką malonumą, poetiškai pavadinti lytinius organus? Moteris ir Vyras dalijasi seksualinėmis patirtimis, bet visa tai – praeitis. Dabar jie susisupę į šalikus ir slepiasi krūmuose. Jų kūnai nepatrauklūs ir, nors be jų kadre nelabai ką matome, sukuria tuštumos efektą.
Dar vienas šio draugų projekto dalyvis – dainininkas Nickas Cave’as. Jis irgi tiesiog yra čia, kaip pati Muzika. Gimęs iš minties, iš prisiminimo. Nickas Cave’as – aliuzija į laiką. „Danguje virš Berlyno“ dainininkas agoniškai kriokė, dabar – tyliai dainuoja apie Dievą... Visi šie kūrėjai tuomet dar jaunatviškai siautėjo. Štai kur filme slepiasi Wenderso kelionė, be jų jis lyg be sparnų. Šįkart klaidžiojama atminties labirintais. Nesvarbu, kad personažai prikaustyti prie kėdžių. Mums suteikta daugiau laisvės.
Muziką dar groja automatinis patefonas. Lyg ateivis iš kitos planetos. Tai jis (ši žaliai šviečianti dėžė) generuoja filmo nuotaiką. Jis sukuria istorijos, tiksliau, epizodo, iškirpto iš mums nežinomo konteksto, pradžią ir pabaigą. Vienos vasaros dienos epizodas. Filmas prasideda su Lou Reedo „Perfect Day“ ir nuteikia labai optimistiškai, o baigiasi apokaliptiška nuotaika su Guso Blacko „The World Is On Fire“. Nuo harmonijos iki susinaikinimo.
Gražioji epocha baigėsi. Baigėsi ir kadaise gražios Aranchueso dienos. Karalių rūmuose niekas nebegyvena. Handke ir Wendersas nostalgiškai žvelgia į praeitį. Bet jie niekad nepavargs atstatinėti griuvėsius. Kiek daug sutrikusių sielų blaškosi aplink... Kūrėjų kvietimas atitolti nuo pasaulio sumaišties vilioja. Jei prisiliesime prie mums palenktos sprigės, gal ir persikelsime į kitas erdves. Bent jau poros valandų trijų dimensijų transcendentinei kelionei. Jei ne, liksime toli nuo to vasaros sodo, kuriame lapų šnaresys užgožia žmonių kuždesį.
