Seklūs vandenys
(Ma Loute)

Savybės be žmonių


Režisierius ir scenarijaus autorius Bruno Dumont

Operatorius Guillaume Deffontaines

Vaidina Fabrice Luchini, Juliette Binoche, Valeria Bruni Tedeschi


2016, Prancūzija, Vokietija, 122 min.

Platintojas Lietuvoje „Prioro pramogos“


Kaip reikėtų elgtis susidūrus su Bruno Dumont’o filmu „Seklūs vandenys“? Patartina sekti šiame filme veikiančių dviejų policijos inspektorių pavyzdžiu: kad ir kokių keistų reiškinių išvystume, turime neprarasti blaivaus proto ir daugių daugiausia santūriai nusistebėti, pavartoję ne itin ekspresyvų įterpinį „tai bent“ ar „nagi, nagi“. Net kai kokia nors dama staiga pakiltų į orą, geriausia tiesiog daryti prielaidą, kad galbūt kaltas vėjo gūsis. Vis dėlto, jeigu kartais logiško paaiškinimo rasti nepavyktų, tektų drauge su inspektoriais tiesiog susitaikyti su mintimi, kad susidūrėme su mistiniu fenomenu, viršijančiu mūsų suvokimo ribas ir veiklos kompetenciją.

 

Tačiau kaipgi mūsų laukiantys keisti reiškiniai dera su tuo, kad „Seklūs vandenys“ – tai vasarotojų žanro filmas, o tokiuose kūriniuose įvykiai paprastai būna „nuliniai“? Dažniausiai čia vaizduojamas trumpalaikės idilės metas, kai personažai ištrūksta iš kasdienio gyvenimo ir atsiduria tarsi paralelinėje plotmėje. Tokiu metu nieko ypatinga nevyksta; galima tiesiog atsipalaiduoti, dykinėti, gulėti šezlonge ir, žinoma, kuo nors susižavėti. Dumont’as savąjį aristokratiškų vasarotojų būrelį apgyvendina Prancūzijos šiaurėje, egiptietiško stiliaus viloje, pastatytoje iš marmuro ir aplietoje betonu. Filmo veiksmo laikas – XX a. pradžia, kai klesti menas, svaigina gyvenimas, o iki Pirmojo pasaulinio karo telikę keleri metai.

Dumont’as nebijo detalių pertekliaus, kad panardintų mus į belle epoque atmosferą. Tačiau įspūdis toks, kad visi tie plunksnų šalikai, žiedai su brangakmeniais, plevenančių audinių pančiai ar paukščio iškamša, patupdyta ant gigantiškos skrybėlės, skirti ne priartinti prie tikrovės, o atvirkščiai, nuo jos atitolinti, atskleisti personažų neprisitaikymą prie pasaulio, juos nepaliaujamai lydintį diskomforto jausmą. Šeimos galva Andrė iš silpnumo nepajėgia atpjauti kepsnio, o kai beeinant prireikia grįžti atgal, jis negali apsisukti apie ašį ir ima judėti atbulas. Ankšto korseto sugniaužta jo žmona Izabelė atrodo amžinai sustingusi akimirkoje prieš pat isterijos priepuolį ar alpulį – nežinia, ar pakrikusių nervų, ar aukščiausio estetinio išgyvenimo sukeltą. Personažai žavisi automobiliais, dviračiais ir burėmis ant ratų, kurie palengvina judėjimą, nes jų pačių koordinacija sutrikusi, o galūnės lyg atrofavusios. Beje, vienas pagrindinių ir pasikartojančių filmo įvykių kaip tik ir yra susijęs su kūno „transportavimu“ – už mokestį vietos žvejai per seklumą vis perneša vasarotojus, o šie vėliau nepaaiškinamai pradingsta.

Veidai čia pavirtę kaukėmis, kurios atskiria personažus nuo jų pačių. Jie nuolat ką nors vaizduoja, vaidina ir būtent todėl nėra tikri. Aktoriai Fabrice’as Luchini, Valeria Bruni Tedeschi ir Juliette Binoche į valias mėgaujasi perspaustos vaidybos teikiamais džiaugsmais. Jų manieringa kalba supinta iš atodūsių, literatūrinių klišių, aukščiausio laipsnio būdvardžių, tarpusavyje nesusijusių monologų apie pastatų restauraciją ar pramoninių interesų įtaką artimų giminaičių santuokai. „Mes žinom, ką turim daryti, bet niekada to nedarom“, – nei iš šio, nei iš to ištaria vienas veikėjas. „Niekad nepriprasiu prie tokio grožio!“ – staiga suklinka kita. Personažų egzaltacija neturi referentinės funkcijos, juos žavi neaprėpiama visa ko tobulybė, absoliutus grožis, kurį skleidžia ir neprilygstamas gamtovaizdis, ir nuostabus omletas.

„Seklių vandenų“ vaizdas toks sumechanintas, kad šio filmo atveju neišeina kalbėti apie kokią nors veikėjų psichologiją. Dumont’o personažai – tai žmonės be savybių. Nors, ko gero, teisingausia būtų sakyti, kad tai, ką matome, yra savybės, atskirtos nuo žmonių. Personažai – tai tiesiog tarpusavyje sąveikaujančios geometrinės figūros. Vieni – sumedėję kaip kubiukai, kiti – lyg rutuliukai, negebantys išlaikyti kūno masės centro ir nuolat nuriedantys nuožulnuma. Filme itin išryškinti mechaniniai garsai: vis gurgžda Andrė auliniai batai, per visas siūles braška inspektoriaus drabužiai. Čia normalu pasiteirauti, ar kas nepastebėjo, kaip dingsta žmonės, tarsi žmogus būtų koks nors gamtos reiškinys, – rūkas, atoslūgis, – kurio atsiradimą ir išnykimą būtų galima stebėti. O didžiausia laimė ir šioks toks pavojus – įveikti gravitaciją, pakilti it balionėliui ar šventajai į orą.

Aktorių juokdarystė, ekscentriški kostiumai ir manieringų frazių virtinės iškraipo, sudarko tikrovę, sukuria savotišką jos pakaitalą. Paradoksalu, bet tai išties tobulas pasaulis, sudėtas iš begalės atspindžių. Visi personažai čia jungiasi į tam tikras poras – nuo minėtų dviejų policininkų iki susidvejinusios žavingos būtybės, vardu Bili, pasirodančios tai su mergaitiškais apdarais, tai su berniuko kostiumu. Palengva simetrija ir atsikartojimai ima vesti į deformaciją, tampa sunku susigaudyti, kas kieno brolis, pusbrolis ir vyras, kol galiausiai sužinome, kad aristokratų šeima yra pažymėta kraujomaišos.

Veidrodinis vasarotojų būrelio atspindys – vietos žvejų šeimyna. Kitaip nei aristokratai, jie nieko nevaizduoja, beveik nekalba, todėl yra tapatūs sau. Tačiau čia pasireiškia kitas kraštutinumas, žvėriška prigimtis – pasirodo, dingę vasarotojai buvo suvalgyti žvejų šeimos. Bili tarsi turi sutaikyti dvi veidrodžio puses, sutramdyti nepaliaujamą aristokratų egzaltaciją ir sušvelninti žmogėdrų prigimtį. Kai Bili ir žvejo sūnus tiesiog sako vienas kitam „myliu“, akimirką išsisklaido tikrovės pakaitalo kerai, nors čia pat vyksta teatrališka religinė procesija, vaikai neša kūdikėlio Jėzaus lėlę ir skundžiasi, kad nebenulaiko šito nešulio. Iš meilės Bili nustoja dvejintis – ir mylimasis pasibjaurėjęs aptinka, kad tai buvo vaikinas. Vis dėlto, pasitelkus absurdišką komizmą ir stebuklingą antigravitaciją, filmo finale personažai persigrupuoja, suranda kitus antrininkus, o Andrė ir policijos inspektorius puola vienas kitam į glėbį ir taip sudaro naują porą, paremtą, regis, iš tiesų nuoširdžiu dėkingumu.

„Seklūs vandenys“ – tas atvejis, kai skaitmeniniu būdu apdorotas ir išgrynintas vaizdas yra meninė priemonė ir būtinybė, o ne tiesiog paviršiaus padailinimas. Personažų klounada čia stulbinamai dera su griežta, asketiška režisūra ir stingdančia estetika – plačiomis panoramomis, grynomis švytinčiomis spalvomis, aiškiai apibrėžtais figūrų kontūrais. Tušti peizažai, kur, be smėlyje palikto skėčio, nieko daugiau ir nėra, į akinamai žydrą jūrą žvelgiantys juodi siluetai su katiliukais – kai kurie kadrai atrodo tarytum iškirpti iš René Magritte’o paveikslų. Galiausiai „Sekliuose vandenyse“ skambanti orinė Guillaume’o Lekeu muzika papildo deformuotus personažus tragišku atspalviu ir apgaubia filmo pasaulį kilniu liūdesiu.

Nuo šio Dumont’o darbo išties dvelkia tauriu šalčiu, – o būtent jį neretai ir pajuntame susidūrę su didžiais meno kūriniais.