Kita vilties pusė
(Toivon tuolla puolen)

Nors „Kita vilties pusė“ ir nėra Kaurismäki šedevras – iš esmės filmas kuria kiek „palengvinto“ ankstesnio režisieriaus darbo „Žmogus be praeities“ („Mies vailla menneisyyttä“, 2002) įspūdį, jame galima rasti svarbiausius režisieriaus kino elementus. Tai nostalgiškas, „pakibęs“ tarp dabarties ir praeities laikas, iš pirmo žvilgsnio beviltiškomis aplinkybėmis veikiantys herojai ir juos įkūnijantys gerai pažįstami aktoriai, minimalistinė vaidyba bei dialogai, kameros judesys, statiškos, tapybiškos, preciziškos kompozicijos, apšvietimas, sodrių spalvų paletė ( filmo operatorius – ilgametis Kaurismäki bendradarbis Timo Salminenas). Ir, žinoma, išskirtinis režisieriaus muzikalumas, dėmesys garso takeliui (ne veltui kiekviename jo filme vyksta mažų mažiausiai vienas „gyvo“ garso koncertas), retro mašinos ir šuo. Kaip visada, savo istoriją Kaurismäki pasakoja paprastai, nepretenzingai, empatiškai, išvengdamas didaktiškumo.

Kaurismäki filmų protagonistai beveik visada tokie patys – vieniši, nekalbūs darbininkų klasės atstovai, ieškantys meilės ir pastovaus darbo. „Kitoje vilties pusėje“ – tai sirų pabėgėlis Kaledas (Sherwan Haji), Suomijoje atsidūręs atsitiktinai. Helsinkyje, iš kurio norėjo pabėgti ne vienas Kaurismäki filmų personažas, Kaledui tenka susidurti su ciniška ir bejausme biurokratine sistema, agresyviais nacionalistais. Galiausiai benamiu tapusiam vaikinui pagalbos ranką ištiesia buvęs vyriškų marškinių prekiautojas, ką tik restorano savininku tapęs Vikstriomas (Sakari Kuosmanen): jis randa Kaledui darbą, vietą gyventi, net parūpina naują tapatybę. Kaip kad būdinga Kaurismäki kino pasauliui, visuomenės, sistemos autsaideriai – paprasti ir padorūs žmonės, kuriems neturi būti pasakyta, kas teisinga, o kas ne, nes jie tai tiesiog jaučia; nepaisydami savo socialinės klasės, lyties ar rasės, jie tampa bičiuliais. Jų mintys neturi būti išreikštos žodžiais, ilgais dialogais ar herojiškais aktais, nes jie yra būtent tai, ką daro. Kaurismäki personažams atjausti, padėti vieni kitiems – natūralu kaip ir kvėpuoti. Tokiu būdu režisierius pabrėžia, kad tik žmogiško solidarumo jausmas gali būti atsvara kapitalistinės biurokratinės valstybės aparatui, jo abejingumui. Tačiau ankstesnis Kaurismäki filmas „Havras“ (2011) teikė naivios vilties, jo pabaigoje personažai stebuklingai išgelbstimi, pasveiksta, pražysta vyšnios. Naujausiame ir paskutiniame (kaip teigia pats režisierius) filme atsisakoma optimistiškų pasakiškų iliuzijų skatinimo, filmo pabaiga – atvira ir galimai tragiška.

Svarbu, kaip filme Kaurismäki rodo pabėgėlius – ne kaip Kitus ar lemtingo „civilizacijų susidūrimo“ (kurį Edwardas Saidas pavadino labai paprastai ir taikliai – „nežinojimo susidūrimu“) aukas, tiesiog kaip kitokius. Filme pabrėžiamas daugiakultūriškumas ir jo universalus bendražmogiškas pagrindas. Kartu režisierius ir scenarijaus autorius, kuris pats jau kurį laiką gyvena Portugalijoje, taikliai pasišaipo iš suomiškos „ramybės“ ir kultūrinio šalies hermetiškumo. Vienoje iš filmo scenų drabužių parduotuvės savininkė, kurią vaidina tikras Kaurismäki kino „veidas“ Kati Outinen, sako, kad ramybės Suomijoje jai jau pakako ir dabar reikia bent šiek tiek veiksmo, tad moteris parduoda verslą ir išvyksta gyventi į Meksiką.

„Sukurti šį filmą buvo mano atsakomybė ir pareiga, mano asmeninis kuklus indėlis į bendrą rūpinimosi artimu reikalą, nes esu režisierius ir žmogus“, – viename interviu sakė Kaurismäki. „Kita vilties pusė“ parodo aiškią režisieriaus poziciją, koks turėtų būti atsakas į humanitarinę krizę Europos pasienyje. Ir jis turėtų būti kur kas mažiau prieštaringas, nei šiuo metu yra realybėje. Juk išsigelbėti galime tik būdami solidarūs. Savo filmais Kaurismäki nepailsdamas bando skatinti žiūrovų gerumą ir kartais nieko sau negali padaryti – kino salę palieki bent su šiokiu tokiu tikėjimu žmonija, nors jos atžvilgiu pats režisierius, regis, didelių vilčių ir nepuoselėja.