Kartą Rytų Europoje
(Afacerea Est)

Ir debiutinio filmo, ir mažo biudžeto „Kartą Ryt Europoje“ formai būdingos minimalios raiškos priemonės, turiniui – socialinės tikrovės refleksija, valdžios ir jos institucijų kritika, pokomunistinės Rytų Europos realijos. Savo žanru tai gana tradiciškas kelio filmas, kuriame du herojai – vienas kito antipodai – leidžiasi į nuotykių pilną kelionę, pakeisiančią jų gyvenimą. Kažkur skurdžioje Moldovos provincijoje (ironiška, kad dėl Moldovos kino gamybos skurdumo kūrėjams teko filmuoti Rumunijoje) gyvena Marianas – sąžiningas inteligentas, choro dainininkas. Jo (būsimas) kelionės draugas Petro – mechanikas, verslininkas ir visų kitų galų meistras, nevengiantis pasinaudoti galimybe apeiti įstatymą. Jų nesieja niekas, tik noras pagerinti savo materialinę padėtį ir galbūt šviesaus rytojaus tikimybė: Marianas praturtėjęs tikisi vesti savo svajonių merginą Veroniką, o Petro – įsigyti automobilinį kraną ir pralobti iš jo nuomos. Herojai niekada nebūtų susitikę, jei ne nepavykęs sandoris dėl sukiužusio mopedo. Po muštynių ir nakties, drauge praleistos kalėjimo kameroje, Petro tampa Mariano, su Gruzijos gangsteriais sudariusio sandorį pirkti (ir vėliau tikintis perparduoti) 50 000 arklių pasagų , „partneriu ir buhalteriu“. Pasagų atnešta laimė abejotina: Mariano krepšys su dokumentais ir pinigais pavagiamas, taigi filmo herojams, vis dar tikintiems savo ateitimi, belieka leistis į kelionę ir bandyti atgauti tai, kas prarasta.

Kelionėje jie sutinka amoralius politikus ir „profesionalius alkoholikus“, uždarbiauja gatvėje grodami gitara ir „inspektuodami“ nieko neįtariančius paukščių fermų savininkus. Tačiau nepaisant filmo herojus lydinčio humoro, bendros socialinės desperacijos ir paukščių gripo epidemijos fone viskas filme tikslingai nukreipta nesėkmės link. Matyt, tai ir išskiria „Kartą Rytų Europoje“ iš kitų kelio filmų: užuot kelionėje įgiję patirties, herojai atsiduria užburtame rate, kur gali stengtis, kiek nori, bet niekas nepasikeis arba tik blogės. Tai simbolizuoja ir raudonas mopedas, kelionės metu keliskart pabrangęs, kaip prakeiktas juos persekiojantis nuo pat pirmosios minutės.

Ir vis dėlto Igorio Cobileanskio pavaizduota Moldova, kuria keliauja herojai, nėra tikra. Ilgi operatoriaus Felikso Abrukausko kadrai, bendri planai, blankus koloritas kuria siurrealios erdvės įspūdį. Vietos signifikantai – viską permerkusi degtinė, vos pravažiavus griūvantys pastatai, atviri interpretacijoms įstatymai ir korumpuoti pareigūnai atskleidžia visuotinai atpažįstamą laukinio kapitalizmo veidą, tačiau neleidžia datuoti įvykių ar priskirti jų konkrečiai valstybei (galbūt tai ir yra didžiausias skirtumas lyginant su lietuviškais „nuliais“, bandančiais įteigti rodomų įvykių realumą). „Tai ne ta Europa, kuria tiki“, – sako vienas filmo herojų. Kažkur ten, toli, gal yra geresnė.