Matilda

Gal filmas taip pavadintas todėl, kad Matildos ir sosto įpėdinio romanas išjudino tai, kas privedė šalį iki kruvinų istorinių įvykių? Nuo jųdviejų romano iki revoliucijos Rusijoje, sunaikinusios ir egzistavusią valstybę, ir carą Nikolajų II, tebuvo likę kiek daugiau nei dvidešimtmetis. Tad filme gausu scenų, simboliškai susijusių su krauju: okultizmu užsiimantis gydytojas Fišelis (suvaidintas garsaus vokiečių teatro režisieriaus Thomaso Ostermeierio) teigia, kad tik Matildos kraujas gali išgelbėti imperatoriškąją santuoką, stambiu planu matome iki kraujo nutrintas Matildos kojas, sukant 32 fuetė, nes tik tai jai suteiks teisę šokti per caro vestuvių iškilmes...

„Matilda“ – tikrai ne istorinis filmas, o išmonė, nors, žinoma, remiasi istoriniais įvykiais. Buvo tuo laiku ir madingas žavėjimasis okultizmu, buvo ir persekiojantis Matildą beprotis karininkas, kurį sutirštintomis spalvomis suvaidino Danila Kozlovskis, buvo ir spūstis Chodynkos lauke ir kita. Tačiau juostos melodramatiška intonacija nustelbia visas Rusijos istorines realijas. Filme geriausiu atveju telieka tik štrichai arba stereotipiškai rusiškumą rodantis fonas meilės istorijai. Tad didžiulis triukšmas, kaltinimai apjuodinus šventuoju paskelbtą Nikolajų II, protesto akcijos prieš filmą Rusijoje, matyt, labiau susiję ne su pačia juosta (kurios turbūt daugelis protestuojančiųjų nematė), bet su visuomenės nuotaikomis, šiemet minimomis 100-osiomis revoliucijos metinėmis, nes kad ir ką sakytum apie raudonuosius ar baltuosius, sukelsi ginčų ugnį.

Šis filmas nėra ir puikių vaizdų rinkinys, nors vaizdai iš tiesų gražūs, meistriškai nufilmuoti operatoriaus Jurijaus Klimenkos. Dekoracijos didingos, o kostiumų dailininkės Nadeždos Vasiljevos sukurtais prašmatnumu stulbinančiais drabužiais galima grožėtis ne tik filme, bet ir meno albumuose (tokį jau teko matyti išleistą) bei parodose.

„Matilda“ taikosi į klasikinę holivudinę kostiuminę melodramą apie kovą tarp pareigos ir jausmo. Tokių filmų – sėkmingų ir nelabai – sukurta įvairiose šalyse ir skirtingais laikotarpiais. Pagrindinis herojus blaškosi tarp jam tenkančios atsakomybės už savo šalį, pareigos vienai moteriai ir meilės kitai. Jį jaudinančiai ir tiksliai suvaidino žinomas vokiečių teatro aktorius Larsas Eidingeris, o Matildą – jauna lenkų aktorė Michalina Olszańska. (Beje, ji lankėsi Vilniuje, kai „Kino pavasaryje“ buvo rodomas čekų filmas „Aš, Olga Hepnarova“, kur suvaidino pagrindinę heroję.)

Tačiau griežti žanriniai rėmai „per ankšti“ režisieriui, kuris savo geriausiuose filmuose – dokumentiniame „Rokas“ (1988), vaidybiniuose „Žizel manija“ (1995), „Jo žmonos dienoraštis“ (2000), „Pasivaikščiojimas“ (2003) ir kt. – žavėjo laisvu judėjimu, pasiduodančiu tik ore tvyrančiai nuojautai. Naujausiame Aleksejaus Učitelio filme veiksmo judėjimo kryptis aiški, iš anksto žinoma, kad / kaip blogai viskas baigsis, tad pastebimas ir dramaturginis nenuoseklumas, dialogų negrakštumas, personažų poelgių loginės motyvacijos trūkumai.

„Jei priimsi karūną, pražudysi visus, kuriuos myli!“, – išrėkia sosto įpėdiniui Malia, netekusi vilties būti laiminga. Gal čia ir slypi ta nedrąsi filme užšifruota abejonė, o kas būtų, jei būtų... Jei būtų nusvėręs širdies, o ne pareigos balsas. Jei darytum tai, kas padeda išlikti savimi, o ne tolti nuo savęs... Jei liktum žmogumi, o ne valdovu... Net Niki motina, kurią suvaidino Ingeborga Dapkūnaitė, griežtai įsitikinusi, kad imperatoriškoji šeima turi teisę į viską, išskyrus meilę, vienoje finalinių filmo scenų, kai sūnus pasiryžta atsisakyti karūnos ir naktį išeina iš namų, pagaliau jį palaiko. Gal tas meilės pasirinkimas galėjo tapti lemtingas ir Rusijos likimui? Jeigu žinotum.