Nematomas siūlas
(Phantom Thread)

Mylėjimo menas


Režisierius ir scenarijaus autorius Paul Thomas Anderson
Operatorius Paul Thomas Anderson

Vaidina Vicky Krieps, Daniel Day-Lewis, Lesley Manville, Camilla Rutherford

2017, JAV, 130 min.

Platintojas Lietuvoje „NCG Distribution“


Kas leistina menininkui, neleistina niekam kitam. Žinoma, Picasso buvo storžievis, bet kadangi genialus menininkas – nieko nepadarysi. Skaičiusieji „Mėnulį ir skatiką“ įsitikino, ką sau leisdavo Gauguinas, o mačiusieji filmą „Polokas“ (užteks ir jo anonso) prisimena, kad tapytojas šiuo vardu galėjo apversti aukštyn kojom šventei padengtą stalą. Nes tiesiog. Kitaip tariant – menininko ekscentriškumą ir iš esmės neleistiną elgesį su artimaisiais mes linkę pateisinti ir suprasti.

O jei tavo menas yra meilė? Ir šio meno kūrinio autorius yra ne ekscentriškas vyras, o iš pirmo žvilgsnio kukli provincijos mergina? Ar ir čia galioja tos pačios taisyklės?

Paulas Thomasas Andersonas filme „Nematomas siūlas“ pasakoja istoriją apie ekscentrišką drabužių dizainerį ir jo mūzą. Pradžioje viskas atrodo taip, kaip tokiuose filmuose būna visada. Menininkas įsimyli ir pora išgyvena nuostabų laiką, vėliau vyras leidžia sau vis daugiau ir kone tyčia skaudina moterį, kol ši beveik išeina iš proto, tačiau vis tiek negali jo palikti.

Tačiau ši meilė – meilė tarp Reynoldso Vudkoko (Daniel Day-Lewis) ir Almos (Vicky Krieps) – čia nesustoja. Alma nesileidžia būti skaudinama arba, tiksliau tariant, – atsako skaudindama. Ir tam teisę jai suteikia ne genialumas kurioje nors meno srityje, o būtent savotiškas genialumas mylėti. Jos sugebėjimas pavergti vienintelį žiūrovą yra negailestingas ir visa apimantis kaip pati kūryba.

Taip „Nematomas siūlas“ tampa kur kas daugiau nei dar vienu filmu apie ekscentrišką menininką. Jis net savotiškai neigia menininko prerogatyvą į ekscentriškumą per se, ir virš jo iškelia aistrą ir meilę. O atimti iš menininko (norėjau rašyti didžiąja raide, bet to jau būtų per daug) jo karūną – tiesiog įžūlu.

Ir jei tai daro menininkas (šiuo atveju Andersonas) – dar įžūliau.

Ekscentriškumui išrengti režisierius pasirinko veikiausiai vieną rafinuočiausių laikotarpių (6-asis dešimtmetis) ir stilių (suknelių dizainas). Patį pasakojimą Andersonas audžia iš pabrėžtinai tapybiškų kadrų, kuriuose kiekviena spalva, tapetai ar sietynas alsuoja išbaigtumu ir metaforomis, o šiems susiliejus su Jonny Greenwoodo muzika viskas įgauna be galo trapaus, bet kada išnykti galinčio grožio jausmą.

Vudkokas nuolat balansuoja tarp metalinio, kone mechaninio tvirtumo ir absoliučios, sekinančiai prakaituotos bejėgystės. Ir čia belieka stebėtis Danielio Day-Lewiso gebėjimu savo kūnu ir veidu perteikti silpnumą, o akimis ir išraiškomis – nepalaužiamą jėgą, pasitikėjimą savimi ir visa apimantį priešiškumą pasauliui.

Vicky Krieps vaidinamos Almos veidas iš karto signalizuoja didelį iššūkį. Ji žengia iš paveikslo, yra nestandartinio – griežto ir kartu švelnaus grožio. Bet svarbiausia – ji nenuspėjama. Jos žvilgsnis kupinas meilės ir neapykantos vienu metu.

Andersonas yra sakęs, kad filmo sumanymas gimė tada, kai jam sergant žmona pažvelgė į jį su didele meile.

Taip į savo vyrą žiūrėjo ir Alma: vakarienei kepdama jam nuodingus grybus ir iš lėto, labai iš lėto į stiklinę pildama vandenį. Nes be galo mylintys žmonės – gali.