Mergina voratinklyje
(Girl in the Spider’s Web)

Tatuiruotas keršto angelas ir geniali programišė Lisbet Salander (Claire Foy), Álvarezo filme vis dar mėgstanti juodus drabužius, gauna naują užduotį – įsilaužti į Amerikos nacionalinės saugumo agentūros serverius ir pavogti programą, galinčią valdyti visų valstybių branduolinių programų kodus. Pasirodo, pats programos kūrėjas mokslininkas Francas Balderis (Stephen Merchant), suvokęs jos grėsmę, nori ją atgauti ir sunaikinti. Tačiau programa labai efektingai pavagiama iš Salander – susprogdinant jos butą. Dabar jai tenka ne tik surasti įžūliuosius vagis ir susigrąžinti programą – ją persekioja ir Amerikos, ir Norvegijos saugumo pareigūnai. O kur dar paslaptingoji „Voro“ kriminalinė organizacija, kuri, pasirodo, susijusi su Lisbet šeima ir jos blogąja seserimi dvyne Kamila (Sylvia Hoeks). Taip prasideda persekiojimų, dramatiškų išgelbėjimų, atpažinimų, susišaudymų, sprogdinimų, lenktynių virtinė. Ir klišė veja klišę...

Operatoriaus Pedro Luque’o kamera filme vartosi į visas puses, skrieja oru ir kitais rakursais. Regis, režisierius įsitikinęs, kad kitaip žiūrovams gali būti tiesiog nuobodu. Žinoma, Álvarezas dar bando viską pagyvinti fetišistinėmis scenomis, nuogu moters kūnu ir sentimentalia Lisbet bei stebuklingai atjaunėjusio Mikaelio Bliumkvisto (Sverrir Gudnason) meilės linija. Kad tik nepasirodytų per mažai. O pati Foy vaidinama Salander primena superheroję. Ji šaudo, gaudo ir atlieka kitus fokusus arba klijais susilipina žaizdas.

Tokia Salander, kuriai bent šiokio tokio „svorio“ bando suteikti ją įkūnijanti Claire Foy, evoliucija yra įžeidimas išties originaliai herojei. Tam tikra prasme ji – klasikinė antiherojė. Lisbet gyvena už įstatymo ribų, puikiai meluoja ir maskuojasi, niekuo nepasitiki, yra tikra atskalūnė, o jos gotiška išvaizda primena šarvus. Tačiau ji turi užtektinai priežasčių būti tokia, kokia yra (dėl patirtų vaikystės traumų, seksualinio išnaudojimo). Salander yra įsimintina ne dėl savo programišės talento ar gebėjimų įveikti už save gerokai galingesnius priešininkus, o todėl, kad egzistuoja už binarinės klasifikacijos ribų. Ji yra lyčių stereotipų amalgama. Lisbet nėra trapi ar žiauri, auka ar plėšrūnas, vyriška ar moteriška. Ji – abu, dėl to meinstryminiam kinui tikriausiai ir buvo sunku ją paversti nuosekliu kino prekės ženklu. Tad Álvarezo filme pakitusi ir herojės išvaizda – ji tapo gerokai konvencionalesnė, net auskarų sumažėjo (tik prisiminkite Rooney Mara ar Noomi Rapace šiame vaidmenyje), ką jau kalbėti apie Lisbet seksualumą, kurio „kreivumas“ filme yra labai greitai pamirštamas.

Salander intelektas, vidinė jėga ir įniršis yra tinkami kur kas įdomesniems tikslams nei tradicinis „nulaižytas“ veiksmo filmas. Nereikia nė sakyti, kad filme neišnaudojami tokie aktoriai kaip Vicky Krieps („sužibėjusi“ Paulo Thomo Andersono filme „Nematomas siūlas“) ar bent Sverriras Gudnasonas, kurio Bliumkvistas pilkesnis už Švedijos dangų. Akivaizdu, kad režisierius buvo labiau susidomėjęs „išplautų“ tamsių spalvų scenografija ir lenktynių-gaudynių režisavimu. Tina Turner yra dainavusi „We Don’t Need Another Hero“ (mums nereikia kito herojaus), kas, manau, puikiai tinka ir Álvarezo filmui.