Našlės
(Widows)

Tai yra Amerika


Reisierius Steve McQueen
Scenarijaus autoriai Gillian Flynn, Steve McQueen
Operatorius Sean Bobbitt
Vaidina Viola Davis, Elizabeth Debicki, Michelle Rodriguez, Cynthia Erivo,
Liam Neeson, Colin Farrell, Robert Duvall

2018, JAV, D. Britanija, 129 min.
Platintojas Lietuvoje „Theatrical Film Distribution“


Filme ryškus režisieriaus Steve’o McQueeno („Alkis“, „Gėda“, „12 vergovės metų“) ir rašytojos, scenarijaus autorės Gillian Flynn („Dingusi“) tandemas. Pirmasis mąsto vaizdu ir išbaigtomis, konceptualiomis mizanscenomis, o antroji neleidžia pirmajam užsižaisti ir, rodos, vis primena: Steve’ai, nepamirk, kad kuri ne videodarbMoMai, o film. Panašu, dar ir veiksmo.

Režisierius išklauso, stumteli istoriją keliais ėjimais į priekį, o tada grįžta prie apmąstymų apie nepakantumą, tą beveik grifitik, tik iš gūdžios praeities perkeltą į XXI a. Ameriką. Tai – piktas filmas. Čia esama ir rasizmo, ir seksizmo, ir klasinės nelygybės. Visko, kas (šiandien) jaudina ne tik kiną. Tai lyg Donaldo Gloverio dainos „This is America“ klipas, tik ištęstas iki dviejų valandų.

Šiuo atžvilgiu Steve’ą McQueeną galima pavadinti labai savalaikiu autoriumi, nors žiūrint „Našles“ ir neapleido jausmas, kad režisierius pernelyg tiesiogiai baksnoja į problemas ir kalba apibendrinimais.

„Našlės“ yra vienas tų filmų, kur supranti, kad viskas, ką matysi ir girdėsi, bus labai reikšminga ir simboliška – nuo kameros darbo iki Ninos Simone dainos. Tam nuteikia jau pati pradžia. Matome dvi viena kitą greitai keičiančias kardinaliai priešingos nuotaikos scenas. Vienoje – Violos Davis vaidinamos Veronikos ir Liamo Neesono įkūnijamo Hario glamonės lovoje ką tik pabudus iš miego. Kitoje – gaudynės, kur tas pats Haris su bendrininkais sprunka gatvėmis įvykdęs nusikaltimą. Du pasauliai – šeiminis ir kriminalinis. Dvi spalvos – balta ir juoda.

Tiesa, šios spalvos nesusijusios su opozicija „gera“ ir „bloga“, o greičiau nurodo dvi stovyklas, konkuruojančias dėl įtakos vienoje Čikagos seniūnijoje. Vienoje pusėje yra baltaodis Džekas (Colin Farrell) ir jo konservatyvusis, rasistines replikas laidantis tėvelis (Robert Duvall), kitoje – juodaodis Džamalas (Brian Tyree Henry) ir jo sėbrai, iš jų išsiskiria žiaurusis Džatemas, kurį vaidina Danielis Kaluuya iš „Pradink“, kas atrodo savaip simboliška: jį išgarsinusiame filme buvo baltaodžių auka, o šičia jau budelis.

Iš pradžių atrodo, kad šiuos du pasaulius, lyg kokie Romeo ir Džuljeta, sulieja Veronika ir Haris (neatsitiktinai vienoje scenoje gali įžvelgti operos „Kapulečiai ir Montekiai“ plakatą ant sienos). Bet tik „atrodo“, nes Haris, kaip paaiškės vėliau, dviejų stovyklų politinėje kovoje užima ne pačią garbingiausią vietą, yra susitepęs.

Kitaip nei koks Spike’as Lee, pasakojantis išskirtinai juodaodžių istorijas, McQueenas nepalaiko nė vienos pusės, o simpatizuoja keturioms tiek savo rase, tiek visuomenine padėtimi skirtingoms našlėms – Veronikai, Alicijai (Elizabeth Debicki), Lindai (Michelle Rodriguez) ir Belei (Cynthia Erivo). Moteris sieja skola, kurią joms paliko mirusių vyrų įvykdyti nusikaltimai. Jos privalo ją gražinti. Įvykdydamos nusikaltimą. Būdamos išvien.

Štai čia filmą į priekį pradeda varyti veiksmas, tempas, įtampa. „Našlės“ greitai tampa rimtesne „Oušeno 8“ versija, tik ne brangų vėrinį, o pinigus iš Džeko seifo vagia susivienijusios moterys. Ši dalis tampa gyvesnė, bet kartu filmas ima panėšėti į šimtus kitų kino istorijų apie apiplėšimus.

Žinoma, konceptualistui McQueenui (bent toks jis buvo karjeros pradžioje) apiplėšimas tėra fonas formuluoti žinutę apie moterų kovą už savo likimą išskirtinai vyriškame pasaulyje. Nusikaltimas herojėms tampa savotišku emancipacijos aktu. Veronika supras, kad gyveno tobulos meilės iliuzijoje. Linda atgaus parduotuvę, kurią buvo užstatęs jos vyras. O Alicija taps savarankiška, nuo vyrų malonės ir valdingos motinos nepriklausoma moterimi.

Viskas baigsis taip, kaip ir turi baigtis teisingame XXI a. amerikietiškame filme, pretenduojančiame į autorinį, bet iš tikrųjų sukurtą masėms.