Šoklys
(Podbrosy)

Šešiolikmetį Denisą (Denis Vlasenka), visą vaikystę praleidusį vaikų globos namuose, susiranda jo motina Oksana (Anna Sliu). Negavusi įstaigos leidimo susigrąžinti dar kūdikystėje čia paliktą sūnų, motina išsiveža Denisą į savo namus. Sūnus jai padeda. Jis naiviai prisileidžia Oksaną, tačiau jųdviejų santykiai neprimena motinos ir sūnaus ryšio, moters elgesys nuolat įgauna nederamo intymaus žvilgsnio ar gesto išraišką. Šiek tiek neįprasta matyti, kad personažai be jokių psichologinių įžangų nuo pat pirmųjų filmo akimirkų rodomi pasiekę aukščiausią savo įtampos tašką. Galbūt todėl filmo pradžioje jautiesi tarsi „įmestas“ į jau kurį laiką vykstantį, tačiau žiūrovams nerodomą pasakojimą. Režisierius neaiškina, kodėl Oksanai staiga prireikė Deniso, žiūrovams nerodoma jų pažintis, santykių pradžia, vaiko gyvenimo globos namuose patirtis. Kaip sužinome vėliau – reta imunine liga sergantis Denisas nejaučia fizinio skausmo ir ši jo savybė, kadaise išgąsdinusi motiną ir privertusi pamesti Denisą, dabar jai pasirodo tinkama užsidirbti pinigų. Šokinėdamas ant pravažiuojančių automobilių ir inscenizuodamas autoįvykius, Denisas nesusižeidžia, o korumpuoti policininkai, gydytojai, teisininkai priverčia visus aplinkinius žaisti pagal savo taisykles. Nors šį „žaidimą“ žiūrovai stebi iš vienintelės – žaidžiančiųjų – perspektyvos, nepavyksta susitapatinti nė su vienu personažu. Ir veikiausiai tai sąmoningas režisieriaus sprendimas. Nei Oksana, nei Denisas nesužadina empatijos, nekelia pasitikėjimo. Perdėtas Oksanos entuziazmas ir itin atviras bei naivus Deniso prisirišimas prie motinos, kurios, regis, nė sykį filme taip ir nepavadina „mama“, liudija apie emocinį nestabilumą. Tačiau keista, kad režisierius neanalizuoja personažų psichologijos, kai, sakytum, filmo aplinkybės prašyte prašosi pagrįsti veikėjų psichologinę būseną ar charakterį praeities įvykiais. Palikdamas laisvę interpretuoti, Tverdovskis priverčia žiūrovą patį ieškoti pateisinamų priežasčių personažų elgesiui, – rizikingas ir netikėtas sprendimas. Iš motinos ir sūnaus santykių Tverdovskis nekuria melodramos, bet sūnaus lūkesčių ir realybės konfliktas vis dėlto tampa svarbiausiu filmo akcentu. Išlaikydami distanciją tarp personažų ir draminio pasakojimo, kūrėjai neatsiriboja nuo socialinės kritikos, kuria ir grindžiama filmo istorija. „Šoklio“ idėja režisieriui kilo filmuojant dokumentinį filmą apie Rusijos policiją ir išgirdus realią istoriją apie jauną policininką, užsidirbantį iš po automobilių ratais šokančių paauglių. Nors filmo personažai (ypač teismo scenose) atrodo šaržuoti, šios charakterinės karikatūros nėra visiškai fiktyvios. Socialinė kritika pabrėžiama ne tik per dokumentiškai perteiktą istoriją ar juntamą nepasitenkinimą valdžios sistema, galios manipuliacija, bet ir per susvetimėjusią, artimo ryšio neieškančių žmonių pasaulėžiūrą. Atmintyje išnyra Andrejaus Zviagincevo filmo „Nemeilė“ („Нелюбовь“, 2017) įtampa, kai personažų gyvenimas „paliekamas“ nežinomybei. „Šoklys“, kaip ir „Nemeilė“ – grubus bei tamsus pilkos miesčioniškos kasdienybės atspindys, bet šiurkštų tiesmukiškumą subtiliai keičia tyla, pauzės, statiški kadrai.

Nepasirinkdamas konkretaus požiūrio taško, režisierius kuria pasakojimą neribodamas žiūrovo. Klausimai apie motinos ir sūnaus ryšį, vaikų globos namų patirtį, manipuliavimo valdžia ir žmogumi sistemą, teisėtvarkos išsigimimą keliami kitapus ekrano. Tačiau nepasirinktas atskaitos taškas nereiškia, kad šie klausimai nekankina ir paties kūrėjo, ir jo filmo personažų.