Tranzitas
(Transit)

Chirurgo darbas


Reisierius ir scenarijaus autorius Christian Petzold
Operatorius Hans Fromm
Vaidina Franz Rogowski, Paula Beer, Godehard Giese, Barbara Auer,
Lilien Batman

2018, Vokietija, Pranczija, 101 min.

Platintojas Lietuvoje „A-One Films Baltic“


Christianas Petzoldas – šaltas ir metodiškas režisierius. Visuose savo filmuose jis nuosekliai laikosi pasirinktos sistemos ir niekas jo neišmuša iš vėžių. Būtent tai jam leidžia daryti dalykus, kurių jokiam kitam režisieriui neatleistum.

„Fenikse“ Petzoldas negaišta laiko įtikinėjimams, kad taip „gali būti“. Jis tiesiog rodo: vyras toks įsitikinęs, kad jo žmona žuvo koncentracijos stovykloje, jog jai pasirodžius yra absoliučiai tikras, kad tai ne ji. Atrodytų, kad režisierius nesivelia į tokį žaidimą ir pasitiki ne žiūroviškais kino teatro lankytojo instinktais (tikiu tuo, nes taip „gyvenime būna“), o tiesiog jo intelektu, gebėjimu už to, kaip atrodo tikrovė, įžvelgti tai, ką ji reiškia.

Taip ir „Tranzite“. Antrojo pasaulinio karo pradžios istoriją jis perkelia į šiuos laikus ir, išskyrus keletą detalių (pvz., trumpai kadre šmėsteli reicho pasas), negali užčiuopti, kad tai istorija apie pabėgėlį Antrojo pasaulinio karo metu, kad policija – tai okupantai. Akivaizdu, režisierius turi lūkestį, kad žiūrovas žinos, kur eina, į šį seansą neužklys atsitiktinai.

Be šio žinojimo filmo personažų elgesys ir motyvai gali pasirodyti neįtikinami, kone kvaili, o situacijos – bereikšmiškai laužtos iš piršto. Štai čia ir pasidaro reikalingas intelektas ar mažų mažiausiai pastanga įsileisti kiekvieną sceną ir ją apdoroti ne emociškai (ką dažniausiai ir veikiame kine), o būtent intelektualiai.

Todėl „Tranzito“ peržiūra primena istorinio-filosofinio veikalo skaitymą. Tai daryti sunku, kai kuriems sakiniams reikia kelių kartų, kai kurių skyrių visiškai nesupranti, bet knygos pabaigoje jautiesi kažką atradęs ir, svarbiausia, mąstantis. Mąstantis ne tai, „ką režisierius norėjo pasakyti“, o apie karą, jo kontekstą, bangas už fronto linijos, už kraujo. Kitaip tariant, jautiesi iš tiesų mąstantis (jei kukliau – bandantis tai daryti).

Petzoldas stebi Georgą (Franz Rogowski), iš okupuojamos Prancūzijos bėgantį vaikiną, kuris atsitiktinai gauna naują, nužudyto rašytojo tapatybę, ir kartu su ja – galimybę išplaukti į Meksiką. Bandančių išvykti – daugybė, tačiau mažai kam pavyksta gauti dokumentus. Šalia kitų spalvingų veikėjų laukdamas savo laivo, Georgas tranzitiniame mieste susitinka ir rašytojo nepaliaujamai laukiančią žmoną Mari (Paula Beer). Ji jau turėjo keletą galimybių išvykti, tačiau jomis nepasinaudojo. Laukia vyro.

Iš pradžių galima suprasti žiūrovą, kurį tiesiog erzina nelogiški veikėjų veiksmai, kol neprisimeni tikrojo jų konteksto – vyksta karas. Petzoldas lyg chirurgas atveria beviltiškai dviprasmišką to laikotarpio pabėgėlio būseną. Jo jaučiamą gėdą, kaip jis save ne tik smerkia, bet ir bando pateisinti.

Tokiomis aplinkybėmis žmogus yra tranzitinės būsenos ne tik kūniška prasme. Viską palikti, užmiršti ir iškeliauti į naują gyvenimą? Ar tai verta gyvybės? Karas ir grėsmė sunaikina žmogaus gyvenimą, tačiau bandydamas pabėgti asmuo privalo atsisakyti dalies tapatybės, dalies to, kuo jis yra. Todėl Mari ir negali išvykti, todėl Mari ir lieka Marselyje – tranzitiniame mieste. Kad dar turėtų galimybę gyventi jau sunaikintą gyvenimą (ar bent turėtų jo viltį).

Tai patvirtina ir Georgo personažo kaita. Pradžioje vienintelis jo tikslas – išgyventi, pabaigoje – jis beviltiškai rizikuoja likti neramiame mieste vien dėl kone iliuzinės galimybės dar kartą pamatyti Mari. Pabėgėlis visada liks tranzitinės būsenos, visada tikėsis, kad buvęs gyvenimas sugrįš.

Christiano Petzoldo filmuose finalo link judama lėtai, ir net prie pat pabaigos jis nepasiduoda pagundai forsuoti. Išlieka ramus ir neskubantis. Dar kartą galima sugrįžti prie „Fenikso“, kai iš lėto personažams atsiskleidžia tiesa, o žiūrovą užplūsta pusantros valandos užspausti jausmai. Taip ir „Tranzite“... tas durų skambučio garsas ir žvilgsnis atgal ilgai išlieka atmintyje kaip vilties personifikacija.