Bohemijos rapsodija
(Bohemian Rhapsody)

Gal geriau „Vikipedija“


Režisierius Bryan Singer
Scenarijaus autorius Anthony McCarten

Operatorius Newton Thomas Sigel

Vaidina Rami Malek, Joseph Mazzello, Gwilym Lee, Ben Hardy, Mike Myers, Lucy Boynton

2018, D. Britanija, JAV, 134 min.

Platintojas Lietuvoje „Theatrical Film Distribution“


Jake’o Kasdano filmo-parodijos „Sunkus kelias: Djui Kokso istorija“ („Walk Hard: The Dewey Cox Story“, 2007) pradžioje scenos vadybininkas desperatiškai ieško roko žvaigždės Djui Kokso. Iki pasirodymo liko dvi minutės. Tačiau šis dramatiško apšvietimo fone ne ką mažiau dramatiškai atsirėmęs į sieną prieš koncertą apmąsto visą savo gyvenimą: vaikystės traumas, komplikuotus santykius su tėvu, savo nesutramdomą talentą, sudėtingą „kelią į žvaigždes“ ir šalutinius populiarumo poveikius (o tai visi žinomiausi pasaulio narkotikai, 411 įskaudintų moterų, 3 iširusios santuokos ir 22 tėvo palikti vaikai). Kasdanas šaiposi iš klišių, bet kiek kartų yra tekę matyti tokių dramatiškų scenų ar filmų, paremtų senu kaip pasaulis nesuprasto genijaus mitu. Tik, žinoma, sukurtų rimtu veidu.

 

Šiuose filmuose sekame garsenybių asmeninio gyvenimo peripetijas, žavimės aktorių persikūnijimu ar galiausiai pakutename savo nostalgiją, prisimindami jaunystės laikų grupes, tačiau dažniausiai kino salę paliekame nieko daugiau apie jų kūrybą nesužinoję. Kaip išimtį galėčiau paminėti nebent Toddo Hayneso filmą „Manęs čia nėra“, kuriame režisierius rado tinkamą būdą kalbėti apie Bobą Dylaną ir jo kūrybą. Haynesas neapsiriboja muzikos legendos gyvenimo rekonstrukcija, o „žaidžia“ kino pasakojimu, žanrais, stiliais ir aliuzijomis, ieško vizualinių atitikmenų skirtingiems Dylano gyvenimo ir kūrybos etapams. Taip jis kuria fantasmagoriją apie laiką ir nuolatinę kaitą, kuri ženklina muzikanto kelią.

Turiu nuvilti, bet „Bohemijos rapsodijos“ kūrėjai siūlo dar vieną klišių pilną feel good filmą: taip ir neapsispręsta, apie ką jis – grupę „Queen“, jų lyderį Freddie Mercury, o gal tai tiesiog karaokės vakarėlis? Vienoje filmo scenoje grupės nariai aiškina, kad nesivadovauja formulėmis, o įrašų studijos šulas (neatpažįstamas Mike’as Myersas) jiems atkerta, kad formulės veikia („formulas work, let’s stick with formulas“). Regis, šis požiūris artimesnis ir „Bohemijos rapsodijos“ kūrėjams. Gal scenarijaus autoriui Anthony McCartenui, vos atsitraukusiam nuo „Tamsiausios valandos“ scenarijaus, pati medžiaga pasirodė neverta didelių pastangų, tad jis nusprendė eiti lengviausiu keliu? Kartu su režisieriumi Bryanu Singeriu (vėliau jį pakeitė Dexteris Fletcheris) jie kuria saugų, pompastišką, tačiau mozaikišką reginį, o dėl didesnio dramatizmo kai kur net pakeičia grupės istoriją. Nors, manau, tokiai saugiai filmo kūrėjų pozicijai nemenkos įtakos galėjo turėti ir tai, kad grupės nariai Brianas May’us bei Rogeris Tayloras taip pat prisidėjo prie filmo kūrimo. Freddie Mercury turėjęs vaidinti Sacha Baronas Cohenas sakė iš projekto pasitraukęs būtent dėl ginčių su May’umi ir bandymų „nužudyti“ jo herojų filmo viduryje, kad būtų parodyta tik tolesnė grupės sėkmė.

Filmas prasideda 1985-ųjų „Live Aid“ koncertu ir jis tampa kulminaciniu Mercury gyvenimo ir karjeros momentu. Tada grįžtama į laikus prieš penkiolika metų, kai jaunuolis Farakhas Bulsara iš Zanzibaro imigrantų šeimos, susigalvojęs Freddie Mercury pseudonimą, prisijungė prie studentų grupės „Smile“. Rami Maleko vaidinamas Mercury filme nuo pat pradžių atrodo visiškai susiformavęs, pasitikintis savimi ir neabejojantis grupės sėkme. Jis net kalba lozungais: „Nėra muzikinio geto, kuris galėtų mus apibrėžti“; „Niekas neprivers manęs keisti savo viziją“. Būtent jis įkalba kitus grupės narius parduoti mikroautobusiuką, už gautus pinigus išsinuomoti studiją ir įrašyti pirmąjį albumą. Po to grupė sulaukia Eltono Johno prodiuserio Johno Reido (Aidan Gillen) dėmesio, o tada jau – televizija, gastrolės ir atviras kelias į žvaigždes

Filme matome ir Freddie asmeninio gyvenimo fragmentus: jo gyvenimo idilę su Mary Austin (Lucy Boynton) ir katėmis, „perversiškąjį“ etapą su vadybininku Paulu Prenteriu (Allen Leech), kuris įvilioja jį į gėjų klubų, narkotikų ir orgijų pasaulį. Šiek tiek pasižvalgoma po kūrybinę grupės virtuvę: sužinome, kaip „gimė“ dainos „We Will Rock You“, „Another One Bites the Dust“ (tačiau ir šiuo atveju verčiau paskaitykite „Vikipediją“, nes filmo kūrėjai nepaiso chronologijos). Sužinome apie iš esmės darnius grupės narių (juos vaidina Benas Hardy, Gwilymas Lee, Josephas Mazzello) santykius, kurie „pagenda“ Freddie susimetus su homoseksualų kompanija 8-ojo dešimtmečio pradžioje. Tačiau pabaigoje, po visų gėjiškų ekscesų, Freddie išperka kaltę ir grįžta į doros kelią, nors jau žino, kad yra užsikrėtęs ŽIV virusu. Aišku, ir čia mums filmas ne kartą meluoja: AIDS Freddie diagnozuojama vėliau, o grupė net nebuvo išsiskyrusi, kaip kad bando įtikinti filmas. Bet ko tik nepadarysi gamindamas blokbasterį...

Kaip ir priklauso, finale viskas įvyksta per vieną dieną – Freddie suranda mylimąjį Jimą Huttoną (Aaron McCusker), susitaiko su šeima, liga, pasirodo „Live Aid“ koncerte, kurio epizodas filme trunka 15 minučių, tik parodančių visišką kūrėjų sutrikimą. Tad viskas vainikuojama ekstaziškomis finalinėmis scenomis, kuriose išgirstame kelis grupės hitus.

Akivaizdu, kad kūrėjai ignoravo ir socialinį, istorinį homoseksualumo kontekstą. Išskyrus drabužių madas, istorinio konteksto filme faktiškai nėra: net nebandoma klausti, ką 7-ajame dešimtmetyje reiškė būti homoseksualiam (Anglijoje homoseksualumas dekriminalizuotas tik 1967 m.) ar priklausyti etninei mažumai. Nors, reikia pripažinti, rasizmo tema filmo pradžioje šiek tiek paliečiama.

Tačiau labiausiai „Bohemijos rapsodijoje“ akis bado jo moralizuojantis, heteronormatyvus žvilgsnis, Mercury „kreivumo“ ignoravimas, atsisakant tai suprasti kaip kūrybinį stimulą. Juk tai nenuneigiama dainininko ir „Queen“ įvaizdžio dalis, akivaizdi pasirodymuose ir dainų tekstuose. Filmas net suponuoja, kad Freddie homoseksualumas buvo savotiškai tragiškas. Dėl to jis lieka vienišas, įsiplieskia konfliktai pačioje grupėje, nes kitiems jos nariams nepriimtinas Freddie elgesys ar net muzikinis skonis, kuriam įtaką darė gėjų klubai. Paulas Prenteris (išties kontroversiška asmenybė, jis pardavė istorijas apie Mercury seksualinį gyvenimą žurnalui „The Sun“) tampa bene neigiamiausiu filmo personažu, vaizduojamas kaip manipuliatorius, įviliojęs naivųjį Mercury į homoseksualių aistrų pasaulį ir tam tikra prasme prišaukęs ankstyvą mirtį. Mercury gyvenimo etapas su filme atvirai idealizuojama žmona Mary (ji dažniausiai net ir filmuojama auksinėje saulės šviesoje) buvęs pats sėkmingiausias tiek kūrybine, tiek visomis kitomis prasmėmis. Skyrybos su Mary atveria žaizdą Mercury širdyje, jis bando ją užgydyti pirkdamas prabangius namus ir rengdamas beprotiškus vakarėlius. Per juos Freddie eina kur nors paverkti arba dėl moralinio nuosmukio jam pamokslauja kiti grupės nariai.

„Bohemijos rapsodija“ – barokiškas, fragmentiškas, tačiau prailgstantis filmas su saulėlydžiais ir scenomis lietuje. Bene labiausiai filme įsimena Rami Maleko dantys. Nors aktorius mėgina imituoti Mercury teatrališkumą scenoje ir jo jausmingumą kasdieniame gyvenime, jis neturi medžiagos, kuri padėtų išplėtoti personažą. Filmas taip ir nepriartėja prie Mercury asmenybės ar „Queen“, kurios stilistinis diapazonas ir dainų tekstų seksualinės potekstės iki šiol išlieka populiariosios kultūros fenomenu. Tereikia pasiklausyti grupės albumų ar peržiūrėti archyvinę medžiagą, kad suprastum, jog realybė buvo kur kas įdomesnė ir sudėtingesnė. „Bohemijos rapsodija“ praplaukia paviršiumi ir tik primena, kad tokia grupė egzistavo. Gal geriau tiesiog įsijungti „Youtube“?