Favoritė
(The Favourite)

Ana Stiuart (1665–1714) – paskutinė Stiuartų dinastijos atžala, karališkąją istoriją papildžiusi Škotijos prijungimu prie Didžiosios Britanijos. Ar Yorgosas Lanthimosas mėgina sukurti distopinį praeities mitą? Filmuodami „Favoritę“ kūrėjai konsultavosi su istorikais, tačiau istoriniai įvykiai (vaizduojamu laikotarpiu vyksta karas su Prancūzija dėl Ispanijos įpėdinystės) netapo scenarijaus pagrindu. Šie įvykiai veikia tik kaip išoriniai dirgikliai, skubinantys ar motyvuojantys filmo veiksmą, personažų elgesį. Karalienė Ana simbolizuoja valdžią ir galią tik tiek, kiek jos neperpranta ir neišmano. Marlboro hercogienė Sara – karalienės dešinioji ranka, vis dažniau priimanti sprendimus dėl Anglijos likimo. O naujoji tarnaitė Abigailė, karalienės akiratyje atsiradusi tik Saros dėka, greitai perpranta karališkųjų rūmų taisykles ir ima konkuruoti dėl Anos palankumo. Abigailės nedomina valdžia, politika, Anglija ar karas, tad karas rūmų viduje Lanthimosui kur kas įdomesnis už istorinį.

Tiesa, manipuliavimą valdžia, provokuojančias galios varžytuves ar pergudravimo išmonę režisierius pasitelkia siužetui ir jo komiškumui konstruoti, tačiau personažų psichologija beveik nekinta. Tad nei Sara, nei Abigailė nepriklauso herojaus priešų (ar užtarėjų) pusei, nors per visą pasakojimą nešvariai ir šiurkščiai kovoja tarpusavy dėl karalienės dėmesio. Nepriklauso herojaus priešų pusei, nes nėra ir paties herojaus. Karalienės Anos portretas kuriamas ne iš personažo vidaus ar išorės, pavyzdžiui, galios ir teisingumo konflikto, kas neretai pasitaiko istoriniuose biografiniuose filmuose, o iš bejėgiškumo. „Favoritėje“ Ana ne tik neįstengia vadovauti šaliai, bet nesusitvarko ir su savo asmeninėmis prieštaromis. Karalienės „kostiumo“ našta savaime nekuria naujo konflikto, veikiau – prideda jam savigailos. Karalienė Ana atrodo pavargusi ir destruktyvi, o sykiu naivi ir vaikiška. Akimirką ji linksmai pasakoja apie triušelius narvuose, paskui prisimena, ką jie jai pačiai reiškia. Kai Olivios Colman karalienė savo silpnavališkumą dangsto rėksmingais pareiškimais, o politinį neišmanymą – netikėtais sprendimais, rodos, kad karališkosios valdžios galia „Favoritėje“ tiriama per jos bejėgiškumą.

Nors komedijos tonas gelbsti ekrano pasakojimą nuo perdėto rimtumo, filmo atomazgoje pereinama prie paviršutiniškai surimtėjusių apibendrinimų, kai karalienės galia tampa negalia, o pasiekta valdžia pasirodo neturinti nieko bendra su laisve rinktis. Kodėl nuslystama į lengvabūdišką didaktiką? Ar to reikalauja filmo žanras? Žinoma, reikalauja, tačiau argi ne jam režisierius nuolat ir priešinasi?

„Šventojo elnio nužudyme“ (2017) kaltės atpirkimą Lanthimosas iškėlė aukščiau žmoniškumo, „Omare“ (2015) sukūrė ateities viešbutį vienišiams, filme „Iltinis dantis“ (2009) įkalino personažus paauglius savas taisykles kuriančių tėvų namuose. Atrodo, kad naujausiame filme Lanthimosas nusigręžė ir nuo žmogaus egzistencinio absurdo. Todėl norisi klausti, kodėl būtent perteklinis jausmingumas pasirodė patrauklesnis už bejausmį ar jausmus varžantį pasaulį, kurį pavyko sukurti ankstesniuose filmuose? Galbūt istorinė karalienės Anos figūra šįsyk įkalino ne personažus, o pačius kūrėjus? O gal, perfrazuojant vieną iš „Omaro“ personažų: „Kur kas sunkiau apsimesti, kad kažką jauti, kai nejauti nieko, nei apsimetinėti, jog nieko nejauti, kai iš tikrųjų jauti.“