Kaltė
(Den skyldige)

Regis, režisierius Gustavas Mölleris iškėlė sau tikslą bet kokia kaina išlaikyti įtampą ir viską, kas tam trukdo, negailestingai išoperavo net neįjungęs kameros. Svarbiausia – nė akimirką nepaleisti žiūrovo iš nagų ir padaryti tai minimaliomis priemonėmis: jokių specialiųjų efektų, viena erdvė, vienas žmogus prie telefono ragelio. Tik balsas, niuansai veide, nervingos reakcijos. Viskas. Tai pirmas šio režisieriaus ilgametražis filmas ir tai – visa tai (tik tai) – jam pavyko.

Viskas, ką galima pasakyti apie „Kaltę“, – „geras filmas“. Be abejo, tai komplimentas, kita vertus, juk tokių, pavadinkime, festivalinių filmų siekis nėra tik amato įvertinimas. Tai paprastai neatsiejama nuo noro pasakyti kažką svarbaus, suteikti impulsą susimąstyti, priminti, ką visuomenė (be reikalo) buvo užmiršusi.

Todėl šis „geras filmas“ panašus į puikiai iš kaladėlių sudėliotą namą. Jis tvirtas, architektūriškai kone nepriekaištingas. Ir dar kainavo visai nedaug. Bėda viena – jame neįmanoma gyventi.

Žinoma, tokia išvada negimsta tuoj po peržiūros. Tuomet eini net šiek tiek pakylėtas, nes buvai išmestas iš kasdienybės ir kūrėjai pasistengė, kad per pusantros valandos nė karto į ją negrįžtum. Bet kai pradedi galvoti, pavyzdžiui, ką apie šį filmą parašyti, supranti, kad apie jį nė karto nebuvai pagalvojęs, kad su šeima nesidalinai jokiu vaizdiniu, jis nesukėlė jokios diskusijos. Nė karto nebuvo paminėtas.

Taip yra dėl to, kad filmas neturi nieko bendra su gyvenimu. Pirmi du jo trečdaliai – beveik vieni nutylėjimai, nepasakymai iki galo. Ir tam tikri dalykai nepasakomi ne dėl kokios nors svarios priežasties, o tik todėl, kad tarnautų „saspensui“, herojaus formavimui ir siužeto posūkiams. Žiūrovas klaidinamas, kad nesugriūtų trapi naratyvo konstrukcija.

Prisivertus gilintis į filmo esmę, „Kaltė“ vis labiau tolsta nuo realybės, o herojų pasirinkimai atitinka ne mūsų kasdienybę, o būtinuosius scenarijaus taškus. Net lokacijos pakeitimai (iš darbo erdvės į individualią ir atgal) atrodo kaip surikiuoti, herojui primesti. Pernelyg tvarkinga ir sterilu.

„Kaltė“ tenkina intelektualumo ieškančių, bet ir jo vengiančių žiūrovų poreikius. Nes filmas, nors ir nebanalus, pakankamai lengvas ir žiūrovui nemeta jokio iššūkio, nestumia iš komforto zonos, nekvestionuoja jo įsitikinimų, nekuria nepatogių vaizdinių.

Todėl apie jį galima kalbėti tik kaip apie filmą, o tai reiškia, kad iš tiesų nelabai yra apie ką kalbėti.