Krautuvų valsas
(In den Gängen)

Apie gražesnio gyvenimo viltį


Režisierius Thomas Stuber
Scenarijaus autoriai Clemens Meyer, Thomas Stuber

Operatorius Peter Matjasko
Vaidina Sandra Hüller, Peter Kurth, Franz Rogowski
2018, Vokietija, 125 min.
Platintojas Lietuvoje „A-One Films Baltic“


Vokiečių režisieriaus Thomaso Stuberio filmą „Krautuvų valsas“ žiūrėjau vėlyvą rudenį, kino forume „Scanorama“. Šiek tiek keista rašyti recenziją po dviejų mėnesių – juk daug kas užsimiršta, išblunka kasdienių įvykių ir vaizdų tėkmėj ar tiesiog paskęsta nenutrūkstamos informacijos sraute, nuo kurio atsiriboti yra gana sunku. Kita vertus, jei įspūdis net ir praėjus tam tikram laiko tarpui išlieka, vadinasi, autoriui ir visai kūrybinei grupei pavyko surasti originalų būdą, kaip perteikti savo mintis, o kartu suaktyvinti ir žiūrovo mąstymą, praplėsti jo suvokimo lauką. Nors didžiuliai prekybos centrai jau seniai tapo įprasti ir neišvengiami kaip kasmet vis didėjantys mokesčiai, filmų apie dieną ir naktį ten plušančius žmones nėra taip jau daug. Galbūt todėl, kad komercinės sėkmės nagrinėdamas tokią tematiką vargu ar sulauksi, o gal todėl, kad dažniausiai šie herojai taip ir lieka nepastebėti – tiesiog tokia jų funkcija – išdėlioti prekes ir pradingti tarp kilometrinės vienodų lentynų virtinės. Eiliniam pirkėjui tai pirmiausia asocijuojasi su rutina ir nykia monotonija, o ne su aistromis kunkuliuojančiu gyvenimu.

„Krautuvų valse“ atsiskleidžia kitokia perspektyva. Filmas sukurtas pagal rašytojo Clemenso Meyerio knygą, – tiksliau, 25–30 puslapių apsakymą „Tarp eilių“ („In den Gängen“). Norėdamas užsidirbti literatūros studijoms, jis kone trejus metus vairavo krautuvą prekybos centre. Ši patirtis nenuėjo veltui – kažin ar be Meyerio scenarijaus ir pagalbos režisierius būtų taip tiksliai perteikęs atmosferą, tvyrančią gana uždaroje nuasmenintoje erdvėje ir, svarbiausia, nenuslysdamas paviršiumi, kai rodo ten dirbančius, žemiausiam socialiniam sluoksniui atstovaujančius personažus. Čia reiktų paminėti ir didįjį trilogijų apie mažus žmones autorių Aki Kaurismäki, kurio įtaką Stuberis pabrėžia ne viename interviu. Nepaisant nesėkmių ar pinigų stokos, įmanoma patirti džiaugsmą ir pilnatvę, neprarasti gyvenimo vertybių. Tai elementari tiesa, bet ją išsakyti naujai ir nebanaliai nėra lengva.

Pernai Berlyno kino festivalyje pastebėtas aktorius Franzas Rogowskis „Krautuvų valse“ įkūnija „žmogų be praeities“ – neįprastai tylų, netgi drovų Kristianą, nežinia kokių vėjų atpūstą į gigantišką parduotuvę. Laimei, bandomajam laikotarpiui priimtas naujokas (spėju, paties Meyerio alter ego) atsiduria tarp geranoriškų, šilto ir šalto mačiusių bendradarbių, įskaitant vadybininką Rudį (Andreas Leupold) ir gėrimų skyriaus „bosą“ bei aistringą šachmatininką Bruno (Herbert Peter Kurth). Pastarasis ne tik perteikia savo patirtį, moko, kaip valdyti krautuvą, bet kartu supažindina su „vidaus politika“. Jei su saldumynų skyriumi užmegzti draugiški santykiai, tai su konservų skyriumi sutarimo tikėtis neverta. Šiame savotiškame, nuo išorinio pasaulio atskirtame mikropasaulyje egzistuoja mažytė bendruomenė, kurios nariai susiję nematomais saitais. Nors Kristianas labiau linkęs stebėti aplinką ir praeities paslaptis pasilikti sau, jos norom nenorom iškyla, atverdamos vienišo ir pažeidžiamo žmogaus sielos užkaborius, jo paklydimus ir norą atsitiesti, įsitvirtinti gyvenime, galiausiai – būti suprastam ir mylimam. Režisierius nesistengia įtraukti į veiksmą – filmo pasakojimas skamba kaip Kristiano uždarumo ir nekalbumo kontrapunktas. Tarytum jis skaitytų savo dienoraštį, kuriame užfiksuotos net menkiausios detalės. Melancholišką jauno vyro nusiteikimą nuskaidrina tik guminius meškiukus saldumynų skyriuje dėliojanti Marion.

Geriausia Europos aktore 2016 m. pripažinta Sandra Hüller sukūrė antrą reikšmingą vaidmenį po gausiai apdovanoto „Tonio Erdmano“ (rež. Maren Ade). Jos Marion – iš pažiūros laiminga, savo gyvenimu patenkinta moteris, kuri su šypsena stebi paslapčia į ją vis dirsčiojantį tatuiruotą naujoką. Net kai skyriaus darbuotojams jų ryšys tampa matomas kaip ant delno, Kristianas bando nerangiai išsisukti, sakydamas: „Mes tik geriame kavą.“

Bet ne jis vienas turi ką slėpti. Filmas suskirstytas į tris dalis, o kiekviena jų pavadinta pagrindinių veikėjų vardais: Kristianas, Marion ir Bruno. Suskirstytas ne šiaip sau, mat tais retais momentais, kai ištrūkstama iš hermetiškos prekybos centro erdvės, pamatai kitą – niūresnę realybės pusę, kai kiekvienam tenka susidurti su savais demonais ir išbandymais. Bruno slapčia ilgisi praėjusio laiko ir laisvės pojūčio, kai jis vairavo sunkvežimį, o ne krautuvą, linksmuolė Marion tyliai kenčia nuo smurtaujančio vyro, Kristianas stoja akistaton su iš kalėjimo grįžusiais draugeliais. Tačiau Stuberis, kaip ir Kaurismäki, regis, stengiasi padrąsinti savo herojus. Nepaisant jų nesėkmių, šviesesnio, gražesnio gyvenimo viltis lieka – ji suskamba kaip Johanno Strausso valsas „Žydrasis Dunojus“ ar tolimas jūros ošimas pačiose netikėčiausiose vietose, išsilaisvindama iš visko, kas žemiška, brutalu ir kasdieniška.