Riba
(Gräns)

Man šį filmą pristatė kaip „trenktą“, aš kurį laiką vadinau jį „keistu“, nors neapleidžia jausmas, kad toks apibūdinimas pernelyg siauras. Jei pamėgintumėte paieškoti kitų „Ribos“ recenzijų, skaitytumėte panašius mikčiojimus: būtų prašoma arba apskritai neskaityti recenzijos, nes joje bus per daug pasakyta, arba detaliai aprašomas filmo reklaminis klipas, kurį galbūt jau matėte. Vienas linksmesnių tokio atviro atsisakymo detaliai rašyti apie filmą pavyzdžių – „The New Yorker“ pasirodžiusi Howardo Fishmano recenzija „Netyčia atsidūriau filme „Riba“ ir jis, atrodo, pakeitė mano gyvenimą“. Pusę recenzijos autorius tiesiog pasakoja, kaip, kada ir kodėl nepateko į kitą filmą.

Dažnai „Riba“ interpretuojama kaip kūrinys, analizuojantis „kito“ temas ir problemas: gentiškumą, rasizmą, ksenofobiją ir pan. Tai būtų sunku paneigti, nes pagrindiniai filmo veikėjai išties yra kitokie, antgamtiški. Jie tokie įspūdingi ir išskirtiniai, kad filmas buvo nominuotas „Oskarui“ už geriausią grimą. Tačiau šis filmas išsiskleidžia labiau, jei traktuoji jį ne kaip pasakojimą apie „kitą“, o kaip kalbėjimą apie mus šiuolaikinio pasaulio kontekste ir jo primetamus stereotipus, kuriems nesąmoningai paklūstame, kaip ir pagrindiniai filmo veikėjai.

Šio filmo mergina yra gera, kantri, paklusni. Visuomenė ją taip išauklėjo ir suluošino, bet ji to nė nesupranta. Maža to, ji tarnauja liguistai sistemai, dirba valstybinį darbą. Ji yra sveika, tačiau pasaulis jai kasdien primena, kad ji – baidyklė, tad ji patiki tuo ir „nuleidžia kartelę“ (kas dažnai siūloma moterims). Ji gyvena su vaikinu, kuris, jai atsisakant, vis tiek kaulija analinio sekso, o senelių namuose gyvenantis tėvas nė nemirktelėjęs peržengia privatumo ribas ir klausinėja apie jos intymų gyvenimą. Bet ji pripratusi – tiesiog atsidūsta, ir tiek. Jos sutiktas Vorė kitoks – nepaklusnus, užsiima šešėliniais dalykėliais ir žino kur kas daugiau. Jis – klasikinis niekšelis, ji – klasikinė nekaltoji mergelė. Kas nutinka dviem tokiems susitikus, galite numanyti: gražu, gaivališka, efektinga ir... To dar nebuvote matę.

Tačiau jiedu yra ypatingi labiausiai dėl to, kad, žaisdami pagal primetamas taisykles, vaidindami reikiamus socialinius vaidmenis, netapo laimėtojais. Kaip ir devyniasdešimt devyni procentai mūsų planetos gyventojų, t. y. mes. Bet žinant, kad mums labiau patinka tapatintis su gražiais ir sėkmingais ir šiaip neigti problemas, spėju, kad susitapatinti su šio filmo veikėjais Tina ir Vore gali būti didžiausias ir įdomiausias filmo netikėtumas – jie yra viskas, kuo nenorėtume būti, o kūrybinė grupė pasistengė, kad jie atrodytų ne tik bjauriai, bet ir pasibaisėtinai įtikinamai.

„Riba“ sukurta pagal siaubo romanų autoriaus, švedo Johno Ajvide’s Lindqvisto apsakymą tokiu pačiu pavadinimu. Rašytojas išgarsėjo 2004 m. debiutiniu romanu apie vampyrus „Įsileisk mane“ („Låt den rätte komma in“), pagal kurį filmą sukūrė pats Tomas Alfredsonas. Ir „Įsileisk mane“, ir „Riboje“ kartojasi baimės įveikimo motyvas, baisūs personažai gyvena šalia mūsų, jie „normalizuojami“ ir primena, anot rusiško posakio, kad velnias nėra toks baisus, koks piešiamas. „Ribos“ režisierius viename interviu pasakojo, kad žengė vieną žingsnį toliau nei apsakyme – filme vaizduojami pagrindinių veikėjų dauginimosi procesai maksimaliai nutolina veikėjus nuo mūsų, bet būtent dėl to stebina ir domina.

Jei išdrįsite patikėti, kad „Riba“ yra ne apie kitus, o apie jus – pažiūrėkite žanrų ribas trinantį, baisų, romantišką, kartais juokingą filmą.