Valdžia
(Vice)

Bet Adamas McKay – ne iš tų režisierių, kurie nori kurti tradicinius biografinius filmus, nors jo personažais dažnai tampa realūs žmonės. Taip buvo ir filme „Didžioji skola“, pasakojusiame apie 2008 m. krizę numačiusius ir sugebėjusius iš jos pasipelnyti JAV finansininkus. Tą nenorą, matyt, galima sieti ir su darbo populiariame televizijos šou „Saturday Night Live“ patirtimi, ir su siekiu išsaugoti ironišką distanciją su vaizduojamu personažu. „Valdžioje“ McKay derina skirtingus žanrus, komizmą ir dramą, beveik siurrealistinius intarpus ir dokumentinius kadrus, pašiepia tradicines filmų pabaigas, filmo viduryje įdėdamas epizodą su pabaigos titrais ar veiksmo intarpą į tikrąją pabaigą. Režisierius įveda sąlygišką pasakotoją, kuris skirtinguose epizoduose bus darbininkas, kareivis, širdies donoras. Būtent šis personažas Kurtas (o ne tradicinis nematomas pasakotojas) ir formuluoja pagrindinius filmo klausimus, aiškina, kaip atsitiko, kad už girtuoklystes iš Jeilio universiteto 7-ajame dešimtmetyje išmestas studentas tapo politikos profesionalu ir labai turtingu žmogumi.

McKay taip konstruoja pasakojimą, kad filmas tampa Kurto įžvalgų, nuomonių, teikiamų faktų iliustracija, kartais primenančia dokumentinį filmą à la Michael Moore, kartais melodramą iš Baltųjų rūmų gyvenimo, o kartais net į šiuolaikinį miegamąjį perkeltus klasikinės tragedijos personažus: siurrealistinė scena, kai miegamojo lovoje Dickas ir Lynne Cheney prabyla Shakespeare’o žodžiais, rodo režisieriaus sugebėjimą virtuoziškai žaisti kultūrinėmis nuorodomis ir iš jų kurti tankų užuominų sluoksnį. Kita vertus, McKay, deja, kartais nuslysta ir į paviršutinišką moralizavimą, kad ir epizoduose, rodančiuose, kaip priimami įstatymai, mažinantys mokesčius turtuoliams. Tačiau, kad ir kaip būtų, režisierius sklandžiai ir nenuobodžiai kuria kelių dešimtmečių JAV politikos kontekstą – tą lauką, kuriame ir rutuliojosi realaus filmo personažo istorija. Būtent tuo filmas ir aktualus kiekvienai šaliai, kurioje demokratijos principais bei silpnybėmis nori (ir moka) pasinaudoti autoritarinių troškimų apsėsti politikai, valdžia besimėgaujantys cinikai, spekuliuojantys įvairiausiomis šūkio „America First“ variacijomis. Kai ekrane matai Ronaldą Reaganą, kalbantį apie Amerikos didybę, negali neprisiminti Karlo Marxo, sakiusio, kad istorija antrąkart kartojasi kaip farsas.

Pasirinkus tradicinį biografinio filmo pasakojimą, „Valdžios“ veikėjo poelgiai „neliptų“ vienas prie kito ir neaiškintų jo likimo. Ar tik meilė ir pažadas žmonai bei dukterims priverstų girtuoklį baigti universitetą ir atsidurti Baltuosiuose rūmuose? Ar begalinis valdžios troškimas nusileistų siekiui apsaugoti dukterį lesbietę nuo viešumos? McKay nesigilina, kas suformavo jo personažą, bet rodo, ką gali padaryti politikoje atsidūręs ir neribotą įtaką įgijęs amoralus žmogus. Štai čia ir reikia atiduoti pagarbos duoklę Christianui Bale’ui, kuris vaidina taip įtikinamai, kad nelieka menkiausio noro abejoti jo kuriamo personažo motyvais ir psichologija. „Valdžios“ pabaigoje jo herojaus sakomas monologas atskleidžia tikrą monstrą ir tiksliai atspindi originaliame pavadinime slypinčią dviprasmybę: „vice“ reiškia ydą, blogį ir kartu yra „viceprezidento“ santrumpa. Tiksliai Cheney padėjusį iškilti Donaldą Rumsfeldą vaidina Steve’as Carellas, negailestingai groteskiškas yra Samo Rockwello prezidentas Bushas ar įtakingoji Amy Adams suvaidinta Cheney žmona, per vyrą įgyvendinanti savo svajones apie karjerą, kurios negalėjo turėti 7-ojo dešimtmečio moteris.