Laukinė kriaušė
(Ahlat agaci)

Kraštovaizdžiui Nuri Bilge Ceylano kine apskritai tenka svarbus vaidmuo. Tai režisieriaus egzistencinių apmąstymų kamertonas. Žmogaus aistroms, jo netobulumui ir laikinumui priešpriešinamas „didysis gamtos abejingumas“. Maža to, žmogui nepalankios gamtinės sąlygos, pusdykumių sausros ir šalčiai perteikia ir visuomenės istorinį nulemtumą, jos socialinį snaudulį ir apatiją. Itin bendri planai, suteikiantys peizažui gelmės ir papildomo emocinio krūvio, sakytum, yra viso Artimųjų Rytų kino požymis, perimtas iš Irano kino klasiko Abbaso Kiarostami filmų (tarkime, „Trešnių skonio“). Tačiau Ceylano filmuose ši meninė priemonė bene radikaliausia. Pavyzdžiui, kad ir toks „Laukinės kriaušės“ kadras, kai vykstant disputui apie tikėjimo svarbą žmogaus gyvenime, trijų kaimo keliu einančių pokalbio dalyvių figūros atitolinamos iki vabalėlių dydžio.

Bet, kaip sakiau, „Laukinė kriaušė“ įtraukia ne iš karto, netgi skatina tam tikrą pasipriešinimą. Filmo pradžioje dar neapčiuopi jo poteksčių, atrodo, tarsi pasakojimas apie namo po studijų sugrįžusį Sinaną (Aydin Doğu Demirkol), turintį pretenzijų visam pasauliui, rutuliotųsi buitiniu lygiu. Simpatijos nekelia ir agresiją tramdantis kreivo šypsnio, šaltų nuožmių akių filmo herojus, bet tai, ko gero, sąmoningai pasirinkta režisieriaus strategija.

Provincijos pasaulis, į kurį priverstas pareiti bedarbis Sinanas, nekelia noro jame pasilikti. Tai tradicijų susaistytas, iš anksto nulemtas pasaulis be jokių jaunatvės aspiracijų. Sinano susitikimas su buvusiais draugais, o ypač – su mergina, kurią galbūt mylėjo ir kuri netrukus bus ištekinta, nepalieka nė menkiausių iliuzijų. Ši scena prie šaltinio, nutvieksta auksinių rudens spalvų ir kupina tramdomos nevilties, yra bene pirmoji, kurioje pajunti polifonišką filmo skambesį, suliejantį ištarta ir nutylėta, esama ir menama.

Tačiau filmą ir vėl užvaldo neišbrendama buitis, pastojanti kelią Sinano svajonėms ir kaitinanti jo juodą įniršį. Mat herojus nori tapti rašytoju, jau parengė pirmą savo knygą „Laukinė kriaušė“, tik neturi pinigų jai išleisti. Groteskiški atrodo jo vizitai ieškant paramos pas miestelio merą (neva neslepiantį jokių paslapčių už uždarų durų, todėl paliepusį jas iškelti iš staktos) ar pas žvyro karjero savininką, dėl geresnio įvaizdžio tik apsimetantį mecenatu. Apie šeimos paramą negali būti nė kalbos – Sinano tėvas Idrisas, vietinis mokytojas, negalintis atsikratyti aistros lošti, seniai prasiskolino visam miesteliui. Motina ir sesuo leidžia dienas prie televizoriaus, nesulaukdamos jo pensijos ir išeitinės pašalpos, padėsiančios grąžinti skolas. Tuščias šaldytuvas, atjungta elektra ir nebendravimo įtampa. Artimiausias Idrisui yra gimtajame kaime laikomas šuo, anot šeimininko, vienas jį tesuprantantis.

Ant šio padaro, rausdamasis po senelių namus, bene dar ras ką nors vertinga, Sinanas ir išlieja savo įniršį. Kaip ir ant garsaus rašytojo Siuleimano, pažinęs jį regiono centro Čanakalės knygyne. Tai viena atgrasiausių filmo scenų, netikėtai pereinanti į sapną. Prisėdęs prie knygyne rašančio Siuleimano neva kažko paklausti, Sinanas pradeda arogantiškai jį įžeidinėti, neatstoja net jam pakilus išeiti, seka iš paskos, kol šis galutinai netenka kantrybės, po to pažeidžia viešąją tvarką, bėga nuo persekiojimo, slepiasi aikštėje stovinčio medinio (Trojos?) arklio pilve, mėgina paskui save užremti angą ir atsibunda miestelin jau grįžusiame autobuse išpiltas šalto prakaito. Kurią akimirką realybė virto sapno košmaru? Gal jau tuomet, kai gavęs pinigų už senovinę knygą Sinanas pastebėjo galerijoje sėdintį Siuleimaną? Ir visas pokalbis yra tik įaudrintos pasąmonės vaisius, nusakantis jo dvasinę būseną.

Egzistencinė Sinano drama išsilieja ir neslepiama pagieža tėvui, kurį laiko visišku nevykėliu. Erzina kiekvienas tėvo veiksmas ir žodis, tiesą sakant, ne visada be pagrindo. Murato Cemciro puikiai suvaidintas Idrisas – silpnas, gyvenimo palaužtas žmogus, autoironijos nestokojantis vienišius, blaiviai vertinantis realybę ir savo galimybes. Kaime jis turi nuosavą sklypą, kuriame statosi namą senatvei ir kasa šulinį, vis nepasiekdamas vandens, o tai Sinano akimis yra absurdo viršūnė, neverta pajudinti nė piršto. Tad Idrisas atkakliai kasa vienas. Anot Sinano senelio, jis visada buvęs kitoks: kai kūdikystėje per lauko darbus paguldę jį medžio paunksmėje, vėliau radę visą aplipusį skruzdėlėmis, bet jos jam nieko nedariusios.

Senelio pasakojimas virsta siurrealistiniu po medžiu gulinčio tėvo epizodu. Virš jo nuo šakos nukabusi virvė, ir gali pasirodyti, kad tėvas pasikorė. Taip, matyt, ir pagalvojo Sinanas, atkėlęs tėvo sklypo vartelius, akimirkai sustingęs, pasukęs atgal, bet po to vis dėlto išdrįsęs prisiartinti. Tėvo veidas apniktas skruzdėlių, bet paaiškėja, kad jis tik miega, o praplėšęs akį pradeda kalbėti lyg pats su savimi, kaip yra pratęs, pašaipiai išliedamas sūnui savo kartėlį, nes netiesiogiai buvo jo apvagintas. Maždaug nuo šio epizodo filmo asociacijų laukas ima sparčiai plėstis. Virvė kadaise buvo permesta per šaką pakabinti lopšiui. Bet lygiai tiek ji gali reikšti ir pabaigą. Praeitis sukimba su dabartimi, įgaudama nekintančio laiko požymių. O tai Ceylano kine dažniausiai išreiškia gamta, ypač melancholiškas žiemos sąstingis.

Atlikęs karinę tarnybą Sinanas grįžta antrą kartą. Čanakalės knygynas nepardavė nė vieno vargais negalais išleistos „Laukinės kriaušės“ egzemplioriaus. Kiti, sudėti jo kambaryje, buvo užlieti vandens ir suplėko. Vienintelis ją perskaitė tėvas, jau persikėlęs į namą kaime. Tik jis vienas supranta, kad laukinės kriaušės įvaizdis reiškia neprisitaikymą, vienatvę, nulemtumą. Sūnus yra toks pat kaip tėvas. Ir galimos tik dvi išeitys – arba nutraukti gyvenimo siūlą, arba nepaliaujamai kasti sausą šulinį. Galbūt įžvelgiant tame gyvenimo prasmę.

Praėjusiame „Kino“ numeryje publikuotame interviu Ceylanas pripažįsta, kad „Laukinės kriaušės“ pabaiga gana optimistiška. Kaip ir Albert’as Camus, linkęs matyti savo Sizifą laimingu herojumi.