Nes ji yra moteris
(On the Basis of Sex)

Tačiau (retas atvejis) kur kas artimesnis filmo stiliui ir esmei yra būtent lietuviškas variantas, nes ši režisierės Mimi Leder drama – pabrėžtinai patosiška, iškilminga, didi.

Patosas pasitelkiamas tuomet, kai žmonės kalba tiesas, kuriomis labai tiki, tačiau bijo, kad nepatikės kiti. Todėl jiems atrodo, kad viską reikia sakyti garsiau, iškilmingiau. Jiems negalioja akcentai. Dėl šios baimės jie nenori į nieką gilintis, vengia analizuoti niuansus, manydami, jog taip jų tiesai saugiau.

Atrodo, kad režisierė didžiuojasi (tam iš esmės turi pagrindo) teisininkės Ruth Ginsburg pasiekimais, bet ir bijo, kad žiūrovai nepatikės šiuo pasakojimu, nesuteiks pagrindinės herojės kovai už moterų teises tiek svorio, kiek ši istorija verta. Nerimauja, kad kitiems tai nebus taip didu, kaip iš tikrųjų yra. Tad persistengia.

Čia nieko nėra per vidurį – jei vyras (Armie Hammer) palaiko žmoną, tai tik visapusiškai ir absoliučiai. Jei dekanas nusiteikęs priešiškai – tai vienareikšmiškai ir nepajudinamai. Jei dukra paaugliškai maištinga – tai visur ir visada. Atrodo, kad nė vienam šalutiniam veikėjui joks veiksmas nieko nekainuoja. Jie veikia tik kaip rodyklės į iššūkius ir sunkumus, kuriuos teko išgyventi pagrindinei veikėjai.

O ji – kaip iš pieno plaukusi gražuolė. Aktorės Felicity Jones veide nėra nė vieno griežto bruožo. Taigi kad ir kaip ji stengiasi atrodyti tvirta ir išmintinga, kiekviename kadre panaši į pirmūnę, atmintinai išmokusią savo tekstą ir bet kurią akimirką pasiryžusią pratrūkti, jei ja nepatikės. Ji – lyg tiesiai nuo propagandinio plakato nužengusi melžėja ar karė.

Visuose filmuose, kuriuose vaidina Felicity Jones, operatorius pernelyg ilgai mėgaujasi giliomis ir didelėmis jos akimis. Todėl nori nenori ji primena heroję iš animacinio filmo. O tai į rimtumą pretenduojančiam filmui nesuteikia patikimumo.

Ne be priekaištų ir muzika. Atrodė, kad Holivudas po truputį išauga iš ligos kiekvieną emocingesnę vietą pabrėžti gailiais styginiais. Tačiau čia Mychaelo Dannos kompozicijos tiesiog pasakinėja žiūrovui, kaip jaustis, kiekvieną, net ir pačią sunkiausią, sceną bando iškelti taip, kad pamatytų kuo daugiau žmonių, kad ištekėtų kuo daugiau ašarų.

Dėl viso to iš šios – įdomios ir iš tiesų įkvepiančios – istorijos režisierė padaro savotišką karikatūrą. Taip reiškinys, žmonių išgyventa drama ir neabejotinai daug emocinių jėgų pareikalavusi kova, kuri iki šiol turi didelę įtaką pusės JAV populiacijos gyvenimui, tampa prėsku šlovinimu. Tačiau jei šlovinimas vyksta ekrane, nebūtinai jis persikelia į žiūrovų galvas. Tai tas pats, kas tikėtis, jog žiūrovas salėje apsiverks, jei ekrane pamatys verkiantį žmogų. Nerašyta kino taisyklė sako priešingai.

Savotiškai šis filmas net diskredituoja feminizmą. Jį padaro plakatinį, proginį. Režisierė bando parodyti virsmą ne tik teismo salėse – dukra pasipriešina statybininkų „flirtui“, bet net ši scena, iškelta ant pjedestalo, neturi realybės atspalvių. Taigi ir įtaigos.

Labiausiai „Nes ji – moteris“ primena prastus patriotinius filmus. Tokius dabar labai mėgsta kurti lietuvių režisieriai. Juose šlovinama praeitis ir didūs žmonės, kovoję už laisvę, tačiau visiškai ignoruojamos ir vidinės tų žmonių dramos, ir sąsajos su šiandiena. Tokie filmai neaktualūs, atsiduoda naftalinu, juose nėra tikėjimo, jie niekaip neįkvepia keistis ir pažvelgti į situaciją naujai.