Vagiliautojai
(Manbiki kazoku)

Ilgainiui paaiškėja, kad toji šeima, lindinti tarp daugiabučių įsispraudusiame apšepusiame name, yra susiformavusi pagal panašų principą kaip ir prekių, kurias pavyko nugvelbti, krepšelis. Nė vieno iš jų nesieja giminystės ryšiai, o sykį tėvas į namus dar „atsigabena“ užguitą mergaitę, kuri greitai tampa visų mylima sesute. Iš tiesų šios šeimos narius jungia keista bendrų nusikaltimų, piniginių santykių, abipusės naudos, lengvabūdiškumo ir beatodairiškos tarpusavio meilės kombinacija.

Tiesa, toks derinys Kore-edos kine ne itin stebina. Vaikai ir anksčiau nesunkiai migruodavo iš vienos šeimos į kitą (filmai „Stebuklas“, 2011, ar „Mūsų mažoji sesutė“, 2015), o filme „Niekas nežino“ (2004) visai mažiukai broliai ir seserys nuo skirtingų tėvų išvis gyveno vieni, palikti nerūpestingos motinos. Net kai patys veikėjai mėgina sukurti taisyklingą visuomenės ląstelę, jie nebūna apsaugoti nuo gyvenimo „improvizacijų“: taip filme „Koks tėvas, toks ir sūnus“ (2013) respektabili šeima staiga sužino, kad augina ne savo vaiką, nes ligoninėje seselė piktavališkai sukeitė ką tik gimusius kūdikius.

Japono Kore-edos filmai, ko gero, yra priešingoje pusėje negu taivaniečio Tsai Ming-Liang’o kinas. Kad atliktų elementarius kasdienius veiksmus, Tsai Ming- Liang’o personažai įdeda daug jėgų ir sveikatos. O Kore-eda su kiekvienu filmu primena: net kai gyvenimas nepakeliamai sunkus, jis tęsiasi savaime be žmogaus pastangų, todėl gali būti nugyventas lengvai. Savuoju lengvumu Kore-eda turbūt artimas Seanui Bakeriui, kurio veikėjai irgi euforiškai žavisi viskuo, ką galima gauti nemokamai. Kaip ir Bakerio „Floridos projekto“ atveju, „Vagiliautojų“ personažų būvį galima pavadinti ir gyvenimu svajonėje, ir lengva beprotystės forma.

„Vagiliautojų“ pasakojimui įsibėgėjus, režisierius veikėjų gyvenimą dar labiau palengvina ir išlaisvina juos iš prievolės ne tik pirkti, bet ir dirbti: tėvas susilaužo koją, o motina atleidžiama iš darbo. Tiesa, tvarkingame pasaulyje tokie „palengvinimai“ vadinami nelaimėmis, tačiau veikėjai nuoširdžiai džiaugiasi, kad už traumą darbe gaus kompensaciją. Net ir senelės mirtis jiems reiškia, kad niekam apie mirtį nepranešus vis dar galima kas mėnesį imti jos pensiją.

Apskritai senelė yra privaloma Kore-edos filmų gūra – besirūpinanti, kad niekas neliktų alkanas, ir amžinai nepatenkinta, kad kažkas per anksti susituokė ar per ilgai ieško savo vietos gyvenime. Jos namuose būtinai susirenka kelios kartos ir pro neva banalių šeimos šnekų uždangą vis aiškiau matyti, kad seneliai darė tas pačias nuodėmes, dėl kurių be paliovos graužia savo vaikus ar anūkus. Kaip tik todėl tampa akivaizdu – kad ir kas atsitiktų, šis pasaulis nesugrius. Kiek apkuistas ir nevalyvas senų žmonių būstas, kuris naujausiame filme yra tapęs liguista skudurų, maisto atliekų ir maišelių maišalyne, paradoksaliai perteikia chaotišką, atsitiktinumų kupiną ir tuo žavingai nenuspėjamą pasaulį.

Vis dėlto, kai tėvas, išdaužęs automobilio langą, pavagia prabangią rankinę, neišsemiamo ištekliaus filosofija ir vagiliavimo etikos kodeksas sugriūva ir sūnus pabando pereiti į kitą – tvarkingą, sustyguotą pasaulį. Panašiai kaip ir „Floridos projekte“, tvarkos imasi policija ir socialinės tarnybos. Tačiau sudrumsti skaidrias ir spontaniškas veikėjų sielas pavyksta neilgam. Net ir atskirti vieni nuo kitų, personažai išsprūsta iš jiems svetimo pasaulio, randa būdų džiaugsmingai susitikti ir, rodos, jų pasitikėjimas savąja pasaulėjauta tik dar labiau sustiprėja.

Kore-edos veikėjai kinta kas akimirką ir, kai tikiesi vieno, iš jų išgirsti ką kita. Šiandien jie kam nors be galo palankūs ir draugiškai rūko per darbo pertraukėlę, rytoj – kupini priekaištų ar net grasina, kad užmuš, jei bendradarbė išplepės, ko nereikia. Jie nuoširdžiai rūpinasi giminaičiais ir tuo pat metu savanaudiškai jais manipuliuoja. Padarę kilnų poelgį, gali kažkodėl imti nekęsti to žmogaus, kuriam padėjo, bet vis tiek demonstruoti privalomą mandagumą. O kai į paviršių iškyla artimųjų slepiamos paslaptys, pasirodo, kad tai išvis niekaip jų nepaveikia ar net atvirkščiai – tik sustiprina prisirišimą. Gyvenimo sunkumai, likimo išbandymai čia lyg tarp kitko plevena antrame plane. Atitinkamas ir filmavimo stilius: lengvi kaip akvarelė kadrai – tiesiog nepriekaištingi, bet jų grožis – lyg paslėptas ir niekada specialiai neafišuojamas.

Kai veikėjai bando susivokti iš esmės neišsprendžiamose gyvenimo situacijose, sprendimo teisę (nors čia ši sąvoka ir nelabai tinkama) režisierius paprastai atiduoda vaikams. Jie Kore-edos filmuose pasižymi ypatingu taurumu – tarsi režisierius norėtų pasakyti, kad tikroji išmintis yra ne vadinamasis gyvenimo patyrimas, o giluminė nuojauta. Būtent ji nesudrumsta glūdi vaikų viduje, nors jie to ir nežino.