Devymkažkelinti
(Mid90s)

Asfalto pasaulis


Režisierius ir scenarijaus autorius Jonah Hill

Operatorius Christopher Blauvelt
Vaidina Sunny Suljic, Katherine Waterston, Lucas Hedges, Alexa Demie, Na-kel Smith, Olan Prenatt, Liana Perlich, Gio Galicia
JAV, 2018, 85 min.
Platintojas Lietuvoje „A-One-Film“


Turbūt ne kartą teko girdėti sakant, jog mada sukasi ratu. Pastaruoju metu šio teiginio tikrumu tenka įsitikinti stebint, kokios stiliaus tendencijos vyrauja miesto gatvėse – sugrįžta džinsiniai švarkeliai, neoninės spalvos, spalvotos reiverių sportinės striukės, masyvūs sportiniai bateliai ir visokie kitokie patobulinti praeitį menantys akcentai. Teisingai suderinus, tai ne tik gražiai atrodo, bet ir turi nemažai nostalgijos ir daugiausia atėjo iš devymkažkelintų.

Iš pirmo žvilgsnio, nostalgijos veiksniu žaidžia ir režisūroje debiutuojantis aktorius Jonah Hillas (jis geriausiai žinomas iš „Volstryto vilko“), filme pabandęs perteikti gatvės vaikų iš savo vaikystės ir paauglystės potyrius. Bet net jei pagrindiniai veikėjai – bręstantys berniukai, ieškantys savo vietos ant betono ir asfalto, tai dar nereiškia, kad filmas skirtas jaunesnei auditorijos daliai. Toli gražu. Veikiau „Devymkažkelintus“ supras ir įvertins tie, kurie augo vaizduojamu laiku ir kuriems bent iš dalies teko išgyventi tai, kas rodoma ekrane. Pavaizduota, manyčiau, gana autentiškai ir net su savotišku dokumentiškumo prieskoniu – kadrų rakursai kartais primena kadaise itin populiarius home video.

„Devymkažkelintų“ centrinė gūra – trylikametis Styvis (Sunny Suljic), laviruojantis tarp buvimo su šeima ir naujai atrastais draugais. Šeimoje berniuką vis engia vyresnis brolis (Lucas Hedges), jis jaučiasi nesuprastas, todėl riedlenčių parduotuvėje randa alternatyvią šeimą – vyresnėlių chebrą. Ji gana greit priglaudžia Styvį po savo sparnu. Šioje vadinamųjų blogų draugų (tų, su kuriais tėvai nenorėtų, jog prasidėtų jų geri ir išpopinti vaikai) kompanijoje jaunėlis įgyja visų įmanomų patirčių: pirmosios cigaretės, alkoholis, narkotinės medžiagos, seksas. Įtikinamai ir detaliai parodomos pastangos pritapti, būti priimtam, kai viskas testuojama – norint būti kietam reikia įrodyti, kad toks esi. O dar ir pykčio priepuoliai, savęs žalojimas, nesusitvarkant su viduje verdančiomis emocijomis, kurias uždaros prigimties Styviui sunku išreikšti ir suvokti. Kartais stambūs berniuko veido planai atspindi nepaaiškinamą būties sunkumo dvelksmą (paauglystė daugeliui yra sunkiausias, vidinio nesusivokimo pilnas laikas). Mamos prieš draugus sugėdintam Styviui vėliau grupės lyderis Rėjus (Na-Kel Smith) paaiškins, kad visi jie iš problemiškų šeimų ir būdami kartu randa tai, ko negauna namuose. Ši gana skirtingų ir savaip pačiuožusių asmenų chebra – saugi erdvė, nors ir leidžia dienas, atrodo, ne pačiais saugiausiais būdais.

Per vaikų portretus Jonah Hillas (jis ir scenarijaus autorius) paliečia ir tam tikrus laiko stereotipus, kurie panašiose subkultūrinėse gaujose gajūs iki šiol – iš esmės matome berniukų pastangas būti vyrais, sekant visuomenės įskiepytais modeliais. „Negalima dėkoti žmonėms, nes jie pamanys, kad tu gėjus“, – tokį teiginį išgirsta Styvis iš Rubeno (Gio Galicia). To laiko ir aplinkos paaugliams kitokia negu straight seksualinė orientacija savaime suprantama kaip kažkas bloga ir gėdinga.

„Devymkažkelinti“ – nemažą psichologinį krūvį nešantis filmas, nors, atrodo, režisierius psichologizavimu ir neužsiima – daug kas nepaaiškinta ir paliekama suprasti pačiam žiūrovui. Ir žiūrovas, susipažinęs su laiku ar grįžęs į savo jaunystę bei prisiminęs patirtis, tikrai supras. Filmą galima įvertinti už temą, gyvybingą ir autentišką subkultūros ir jos ypatybių perteikimą, nebandant sukurti holivudinės laimingos pabaigos. Tokia čia nereikalinga, nes atimtų per to dešimtmečio filtrą rodomų vaizdų nenušlifuoto pasakojimo žavesį. O nostalgija turbūt visada skatins atsigręžti į nuėjusį laiką.