Dvilypiai gyvenimai
(Doubles vies)

Suprasti ir kapituliuoti


Režisierius ir scenarijaus autorius Olivier Assayas

Operatorius Yorick Le Saux
Vaidina Guillaume Canet, Juliette Binoche, Vincente Macaigne, Nora Hamzawi, Christa Théret, Pascal Greggory

2018, Prancūzija, 108 min.

Platintojas Lietuvoje „Kino Pavasaris Distribution“


Kadaise Olivier Assayaso filme „Demonas-meilužis“ („Demonlover“, 2002) virtuali tikrovė atrodė lyg susapnuota persekiojimo manijos apimtos sąmonės ar sumanyta piktavalių korporacijų sąmokslo. „Dvilypiuose gyvenimuose“ vartotojo norus atspėjantys algoritmai ir kiti skaitmeniniai demonai gimdo tik apgailėtinus ir kurioziškus produktus: SMS stiliumi rašomą literatūrą, nuomonių formuotojus ir po darbų atsipūsti padedančias spalvinimo knygeles suaugusiesiems.

Vis dėlto, nors šiame Assayaso filme į tikrąją ir virtualią tikrovę žvelgiama lengvai ir sąmojingai, jo veikėjų situacija prilygsta pastangoms išsilaikyti ant adatos smaigalio. „Dvilypių gyvenimų“ personažai – tai literatūros ir meno pasaulio žmonės, jau pasiekę gyvenimo kelionės vidurį, taigi, kaip žinome iš Dante’s, atsidūrę ne per toliausiai nuo pragaro vartų. Tačiau bent iš pirmo žvilgsnio jie tikrai nenori sekti Dante’s priesaku palikti bergždžias viltis, nes jaučiasi pačiame žydėjime ir neketina atsilikti nuo gyvenimo. Žinoma, ne paskutinį vaidmenį čia vaidina ir šviesesnių finansinių perspektyvų paieška. Tad knygų leidėjas Alenas žvaliai imasi kreipti leidyklos veiklą skaitmeninių sprendimų link. Jo žmona Selena nūdienos atžvilgiu nusiteikusi skeptiškiau, bet dėl tų pačių piniginių ir žinomumo motyvų vaidina seriale, o ne teatre. Tokie personažų sprendimai pateikiami kaip būtinybė perprogramuoti atseit atgyvenusį mąstymą, tad filmo intelektualams prie taurės skalsu kalbos apie audioknygas, tinklaraštininkus ir kitus didingus mūsų dienų poslinkius. Tačiau kai matai, kaip susmukę jie maigo telefonus ir prunkščia iš žinučių ar lovoje su gerokai jaunesne meiluže diskutuoja apie skaitmeninius iššūkius, supranti, kad kartais nuo gyvenimo atsilikti ir vertėtų.

Beje, tokių vienu metu žavingų ir atstumiančių veikėjų kine seniai nebuvau regėjusi. Ko vertas vien rašytojas Leonardas, kuris filmo pradžioje pataikauja Alenui, vaišinančiam pietumis. Kad ir koks nuolankus Leonardas atrodytų, jis nepraleidžia progos leidėjo sąskaita dar užsisakyti ir šaltų užkandžių. Aišku, Alenas vaišingas irgi ne šiaip sau – taip nori užglaistyti žinią, kad neketina leisti naujos Leonardo knygos. Apskritai visi čia ne ką geresni už Leonardą – ir savimi patenkintas Alenas, ir viešųjų ryšių greitakalbę įvaldžiusi Leonardo partnerė Valeri. Gal tik Selena kiek normalesnė, tačiau tai, kad ji susidėjusi su Leonardu, irgi nemažai apie ją pasako.

„Dvilypiai gyvenimai“ nufilmuoti nejuntamu stiliumi, kuris kaip oras gaubia personažus, vaidinamus rinktinių aktorių su komiška distancija ir malonumu. Fonas čia nesureikšminamas, detalės įkyriai neakcentuojamos – jokios stilistinės pretenzijos netrukdo lengvai sklisti kino meno žavesiui ir prasmei. Visgi Assayaso dėka supranti, ką reiškia pasakymas, kad tikrasis menas slepiasi mene pasislėpti! Aišku, šis nepastebimumas irgi atlieka tam tikrą funkciją: buržuazinio gyvenimo burbule įsitaisę herojai visur jaučiasi gerai, juos supanti erdvė yra saugi ir todėl tarytum nepastebima.

Apskritai toks jausmas, kad niekas čia pernelyg neišgyvena dėl profesinių fiasko, nerealizuotų kūrybinių ambicijų, galiausiai – dėl savo vidutinio amžiaus ar partnerių neištikimybės. Valeri iš pradžių atrodo visiškai atsainiai nusiteikusi Leonardo atžvilgiu; Alenas nepadeda Selenai apsispręsti, ar verta jai toliau filmuotis seriale. Bet ar būtinai toks elgesys reiškia atbukimą ir susvetimėjimą? O ar negali tai būti tiesiog brandumo požymis? Kad ir nuolat įnikę į nereikšmingus pokalbius, filmo herojai skleidžiasi kaip prieštaringos, bet atsparios, mąstančios asmenybės. Taip ilgainiui išaiškėja, kad Valeri – išmintingiausia ir adekvačiausiai suvokianti realybę. Gyvenimas jai netgi atsilygina stebuklu, kuriuo jos aštrus protas, aišku, netiki. O ir kiti laikosi patys už savęs, o ne įsikibę kitų, ir būtent šis asmenybės pamatas yra slapta ir branginama dvilypio gyvenimo dalis, kurios kasdienio gyvenimo ženklai neretai net neišduoda.

Be paliovos balansuojant ant adatos galiuko, „Dvilypiuose gyvenimuose“ svarbiausia – išsaugoti gebėjimą mąstyti, užuot patikėjus šią funkciją išmaniesiems įrenginiams. Kita vertus, negali sakyti, kad Assayasas fetišizuoja praeitį ir jos atributus. Juk imituoti mąstymo darbą galima ir senovinėmis formomis. Štai Leonardas yra visiškas atsilikėlis, kuris, kaip dabar sakoma, gyvena „po akmeniu“. Jis nuoširdžiai nenutuokia, ką kažkokie tinklaraštininkai byloja apie jo knygas skaitmeniniais kanalais. Lygiai taip pat nuoširdžiai Leonardui nesiseka suvaldyti polinkio semtis įkvėpimo iš meilės nuotykių su garsiomis moterimis, nesistengiant per daug užmaskuoti veikėjų prototipų. Liguistai įžeidiems šių dienų skaitytojams Leonardo kūryba atrodo pažeidžianti asmens teises ir užgaunanti jų pačių orumą. Tačiau Leonardas, našiai gamindamas autobiografinius romanus, veikiau prisideda prie visuotinės mąstymo simuliacijos. Juk tokio pobūdžio rašymas šiandien dažnai būna paremtas perpasakojimu, aprašymu ir nebūtinai pasižymi refleksija. O kai Selena grįžta į teatrą vaidinti „Fedroje“, ji irgi nebūtinai priartėja prie klasikinių vertybių. Selena kapituliuoja prieš bėgantį laiką – ji autoironiškai suvokia, kad tokiems vaidmenims kviečiamos tik nebe pirmos jaunystės aktorės.

Kita vertus, nieko baisaus, jei kartais kapituliuoti tenka ir pasidavus skaitmeninių demonų malonei. Jei bibliotekos, kaip šiame filme, verčiamos sėklotekomis, kur gali keistis augalų sėklomis ir dalyvauti kituose smagiuose projektuose, gal geriau jau rinktis kuklią elektroninę knygą.