Pasaulio šerdis
(Serdce mira)

Kai lapės ir žmonės pasiklysta miške


Režisierė Natalija Meščianinova
Scenarijaus autoriai Natalija Meščianinova, Boris Chlebnikov, Stepan Devonin Operatorius Jevgenij Cvetkov
Vaidina Stepan Devonin, Dmitrij Podnozov, Jana Sekste, Vitia Ovodkov, Jevgenij Sytyj, Jekaterina Vasiljeva, Darja Saveljeva, Jelena Papanova
2018, Rusija, Lietuva, 124 min.
Platintojas Lietuvoje „Just a Moment“


Natalijos Meščianinovos „Pasaulio šerdis“ įsiklauso į miegančiojo kvėpavimą, į bėgančios lapės sukeltą šnaresį ar mišką užliejusį rūką. Viską sugeriančios gamtos jutimas filme sukuria ir laiko bei erdvės beribiškumą: tarsi paveikslo rėmo nepaisantys pagrindiniai herojai išliptų iš nutapyto peizažo ir ant tuščių galerijų sienų jų gyvenimas tęstųsi. Tai vienatvės pasakojimas, apie kurį režisierė kalba būsenomis ir statiškais filmo kadrais.

Veterinaras Jegoras (Stepan Devonin) glaudžiasi gyvūnų dresuotojo Nikolajaus (Dmitrij Polozov) namuose. Nikolajaus žmona Nina (Jekaterina Vasiljeva), duktė Daša (Jana Sekste) bei šios sūnus Vania (Vitia Ovodkov) nuolat primena, kaip sunku klausytis ir išgirsti vienas kitą. Patekęs į intensyvią nuolat konfliktuojančios šeimos erdvę, Jegoras išlieka stebėtoju, svetimu. Tačiau šis atsiribojimas sklinda iš paties Jegoro, negalinčio peržengti savo vienatvės. Filmo pasakojimas gimsta iš „bekonflikčio“ konflikto, iš to nepritapimo ir atskirties jausmo, kurio atsikratyti Jegoras negali. Tai atsitiktinių pokalbių, tylos, žvilgsnių, laukimo dramaturgija.

Skaudžiai pažįstamos bejėgystės nuotaiką Natalijai Meščianinovai pavyksta perteikti per Jegoro santykius su gamta ir kitais žmonėmis: tas, kuris geba pasirūpinti sužeistu šunimi, nebūtinai moka prisiliesti prie moters. Tas, iš kurio vienatvė pasiglemžia kūną, nebūtinai praranda jautrumą. Ir tas, kuris visur jaučiasi nereikalingas, nebūtinai vis dar prisimena, kaip atrodo namai. Ši kūną draskanti vienatvė, artumo ir intymumo ilgesys, bejėgiškumas ar nepritapimas ir tampa filmo temomis. Kartu su scenarijaus bendraautoriais Borisu Chlebnikovu ir Stepanu Devoninu režisierė kuria kasdienybės mitą: iš pirmo žvilgsnio buitišką vaizdinį perkelia į poetišką, sapno erdvę. Todėl „Pasaulio šerdies“ pasakojimas kartu ir alegorinis, ir realistinis. Visa filmo dramaturgija atsiranda iš žmogaus. Mažas, niekieno nematomas gyvenimas tampa abstrakčia metafora apie vienatvę, artumą ir savęs bei kitų nesuradimą. Per kasdienybės vaizdinį filme priartėjama prie tos pasaulio šerdies, į kurią taikosi kiekvienas menininkas. Tiesa, „Pasaulio šerdies“ turinys, kaip ir filmo forma, tik padeda kurti būseną. Pasakojimas, kadrai, kompozicija, režisūra taip suaugę tarpusavyje, kad negali būti atskirti ir analizuojami atskirai. Garsas pratęsia vaizdą, pasakojimas sukuria nuotaiką, statiški kadrai išjudina erdvę, žmogaus veiksmas sužadina nerimą, o gyvūnai – gailestį.

Nors Meščianinova žaidžia kontekstais, jai reikšmingesnė būtent vienatvės ir benamystės būsena. Tad socialinės problemos, kurios galbūt ir buvo pirminio sumanymo objektas, kaip interviu teigė pati Meščianinova, natūraliai ne tik pasitraukė į antrą planą, bet ir susipynė su filmo pasakojimu, įgavo kitų, svaresnių reikšmių. Pavyzdžiui, žaliųjų aktyvistų išlaisvintos ir į mišką sugrąžintos lapės (jas Nikolajus veisia šunų dresiravimui) nebegeba išgyventi laisvėje. Dabar tai lapės, kurias pražudė laisvė. Atbukę išgyvenimo instinktai pavertė jas žmogaus įrankiu. Tai lapės, kurios neišgyvena savo natūralioje aplinkoje. O kartu tai ir žmonės, norintys būti įkalinti, nes laisvė juos žudo.

Režisierės žvilgsnis filme labai tikslus, skvarbus, nuo pat pirmų akimirkų keliantis nerimą. Tačiau Meščianinova neakcentuoja siužetinės linijos, tad, nebūdamas intensyvus, filmo pasakojimas gimsta ne tik iš verbalinio ar veiksminio judesio, bet ir iš vizualinių prasmių. Nors operatoriaus Jevgenijaus Cvetkovo komponuojamas vaizdas neatsiejamas nuo siužeto, vis dėlto jis kuria lygiagretų pasakojimą šalia esančiojo. Tai vaizdas, kurio nevaržo režisūrinė kryptis. Minimalizuodama pasakojimą (bet jo neprimityvindama), Meščianinova mėgaujasi nuolatiniu stebėjimu, ištęsdama ir sulėtindama kadrus arba, priešingai, atsidurdama veiksmo epicentre. Tai režisierė, kuri susitapatina su žiūrovu. Ir kadrai, kuriuose pasakojama tai, kas visuomet taip asmeniška, kad lieka nutylėta.