Pasaulio šerdis
(Serdce mira)

Agresijos skaičiuoklė


Režisierė Natalija Meščianinova
Scenarijaus autoriai Natalija Meščianinova, Boris Chlebnikov, Stepan Devonin Operatorius Jevgenij Cvetkov
Vaidina Stepan Devonin, Dmitrij Podnozov, Jana Sekste, Vitia Ovodkov, Jevgenij
Sytyj, Jekaterina Vasiljeva, Darja Saveljeva, Jelena Papanova

2018, Rusija, Lietuva, 124 min.
Platintojas Lietuvoje „Just a Moment“


„Nėra taip, kad nekenčiame smurto. Mes nekenčiame ir baiminamės netinkamo smurto, smurto netinkamame kontekste. Smurtas tinkamame kontekste – visai kas kita. Nemažai sumokame, kad stebėtume jį stadione, vaikus mokome atsikirsti, didžiuojamės, kai, būdami pagyvenę, krepšinio rungtynėse sugebam trinktelėti klubu. Mūsų pokalbiai kupini karinių metaforų – ginkluojamės, kai mūsų idėjos užginčijamos. Sporto komandų pavadinimuose šloviname smurtą: „Kariai“, „Vikingai“, „Tigrai“, „Lokiai“. Panašiai kalbame net apie tokius racionalius dalykus kaip šachmatai: „Kasparovas tęsė savo žudikišką ataką... Galiausiai į žiaurius išpuolius Kasparovas atsakė tuo pačiu.“ Smurtą apipiname teologijomis, išsirenkame kitus juo pranokstančius lyderius ir, kaip pasitaiko daugeliui moterų, poruodamiesi pirmenybę teikiame kovos laimėtojams. Jei agresija „tinkamo“ pobūdžio, mes ją adoruojame.

Kadangi smurtas toks dviprasmiškas, paspausti gaiduką gali reikšti šlykščios agresijos arba pasiaukojančios meilės aktą. Todėl smurtas visada bus žmogiškosios patirties dalis, kurią nepaprastai sunku suprasti.“

Cituoju amerikiečių mokslininką Robertą Sapolskį, nes manau, kad antrame rusų režisierės ir scenaristės Natalijos Meščianinovos filme „Pasaulio šerdis“ agresijos klausimas yra vienas svarbiausių, nors tiesiogiai nesuskamba.

Nuo pirmųjų minučių matome šunų tarpusavio agresijos rezultatą – sudraskytą ir paralyžiuotą kalytę Belką (šunys per filmavimą nenukentėjo), vėliau ir kitas agresijos apraiškas: vienų gyvūnų rūšių kitoms, žmogaus – gyvūnams (tai legalu, nes vadinama šunų dresavimu), apstu ir žmogaus agresijos žmogui pavyzdžių. Tai emocinis, fizinis smurtas. Filmo stiprybė – jo vaizdavimas dokumentiniu stiliumi, žiūrovui paliekant mažytę galimybę (nors siužetas ir atskleidžia situacijos laimėtojus ir lūzerius) pačiam spręsti, kas yra tinkama ar netinkama agresija: už Jegorą jūs, už šeimą ar už žaliuosius aktyvistus.

Didžiausią įspūdį palieka meistriškai užčiuoptas agresijos žiupsnis kasdienėse, sakytum, idiliškose situacijose. Močiutė protina anūką, rėkdama ir grūmodama ranka, šeimininkas prie stalo tildo filosofuoti pradedantį pagrindinį filmo veikėją Jegorą, menkinančiai jį vadinamas „protingiausiuoju“, jo duktė, pasitikdama iš mokyklos parėjusį sūnų, vieną akimirką jį bučiuoja, kitą – atžagariai, bet akivaizdžiai su meile (!) atstumia. Laimingiausi jiedu atrodo, kai stumdosi mašinoje ar pakrantėje mėto akmenukus.

Stebėdama tokius darnius (be ironijos, jie tikrai darnūs) šeimos santykius tamsioje kino salėje retkarčiais krūpčiojau: „Kokie šiurkštūs žmonės!“ (Čia atsiskleidžiu kaip Jegoro sirgalė, beje, taip pat apsikrovusi gyvūnais). Nors, gerai pagalvojus, lietuviškas kontekstas nuo filme vaizduojamo rusiško menkai tenutolęs – iš vaikystės ataidi draugiškas tėvo juokelis, man pasakius kažką juokingo, jam patikusio: „Gausi į galvą!“ (Gal tik dabar, po filmo, imu jį geriau suprasti...)

Tokiame kontekste pagrindinis filmo veikėjas Jegoras – ramus, švelnaus balso vienišius veterinaras, pasiryžęs slaugyti sudraskytą kalytę, – tikras keistuolis. Akivaizdus jo noras gyventi vengiant bet kokios agresijos, susitvardant, slopinant ją. Kiek tai realu, atskleidžia scenos, kuriose jis ant pečių per mišką neša Belką ar moko ją plaukt ežere – jos primena gražų sapną, kuris filmo pabaigoje pamažu ima priminti baugų košmarą, kai Jegoras neišlaiko savo paties išbandymo.

Nesutikčiau su Živilės Pipinytės pastaba, kad „Jegorą suprasti sunku. Juk vaikystė su motina alkoholike – tik paviršutiniškas paaiškinimas. Yra dar kažkas, kas paslėpta daug giliau. Kas verčia lįsti į narvą, bėgti nuo praeities.“ Man, atvirkščiai, Jegoro elgesys pasirodė įtikinamas, atitinkantis pagrindinius SAV, t. y. suaugusio alkoholiko vaiko, asmenybės bruožus – jis vengia artumo, bet nori įtikti ir sulaukti pripažinimo, jautriai reaguoja į kritiką, gėdijasi praeities ir pan. Net siūlyčiau šį filmą rodyti kaip edukacinę priemonę tiek suaugusiems alkoholikų vaikams, tiek jų artimiesiems. Taip pat žmonėms, kaip Jegoras patyrusiems juos traumuojantį smurtą. Pati prieš kelerius metus buvau užpulta, tad iki šiol sunku ramiai reaguoti į šiukštesnį žodį, agresyvesnį veiksmą. „Pasaulio šerdis“ minėtomis mikroagresijos dozėmis kasdienėse situacijose tarsi pratina ją iš naujo, niuansuotai priimti, todėl turi terapinio poveikio.

Vis dėlto kiek prikišamos pasirodė emociškai sužeisto Jegoro ir paralyžiuotos Belkos, Jegoro ir lapės, negalinčios gyventi laisvėje, todėl grįžtančios į savo narvą, paralelės. Nors filmo kūrėjai jas sumaniai pateikia. O paralelės su narvan grįžtančia lape schematiškumas papildomas humoru, kurio absoliučiai nesitiki, todėl garsiu juoku pratrūksta visas dvi valandas auginta įtampa, atsidūsti ir kartu su Jegoru grįžti į gyvenimą. Paskutiniame kadre į jo veidą pamažu ateina ramybė.